Rusijos ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu

Rùsijos ypatngoji komsija kõvai su kontrrevoliùcija ir sabotažù (Vserossijskaja črezvyčiainaja komissija po borbe s kontrrevoliucijej i sabotažem), Rùsijos ypatngoji komsija (Vserossijskaja črezvyčiainaja komissija), Ypatngoji komsija, ČK, 1917–22 Sovietų Rusijos saugumo institucija. Įkurta 1917 12 Sovietų Rusijos Liaudies komisarų tarybos nutarimu. Pirmininkai: F. Dzierżyńskis (1917 12–1918 07 ir 1918 08–1922 02) ir J. Petersas (laikinai ėjo pareigas 1918 07–08).

Uždaviniai

Rusijos ypatingosios komisijos uždaviniai: kova su kontrrevoliucija, sąmokslais, maištais, antisovietine propaganda, šnipinėjimu, diversijomis, sabotažu, spekuliacija, rūpinimasis geležinkelių ir vandens transporto apsauga (nuo 1918 08), valstybės sienų apsauga (nuo 1920 11), žvalgyba (nuo 1920 12) ir kontržvalgyba.

Struktūra

Ypatingoji komisija buvo sukarinta organizacija su griežta drausme ir pavaldumu, jos darbuotojų čekistų maisto davinys prilygo sovietinės kariuomenės karių daviniui. Komisijos aparato svarbiausios dalys – Informacijos, Organizacinis ir Kovos skyriai. 1917 12 įsteigtas Kovos su spekuliacija, 1918 03 – Tarnybinių nusikaltimų skyriai. 1918 05 įkurtos Pasienio ypatingosios komisijos, 1918 08 – Transporto. 1918 06–07 įsteigtas Ypatingosios komisijos karinis štabas, Karinis skyrius (nuo 1919 01 – Ypatingasis, vadovavo frontų ir armijų ypatingosioms komisijoms), 1919 02 – armijų ypatingieji skyriai. 1918 11–12 įkurti Tardymo, Operatyvinis (rengė kratas, suėmimus, pasalas), 1921 01 – Slaptasis operatyvinis (vykdė kontržvalgybą, veikė prieš buvusių opozicinių partijų narius) skyriai, Ekonominė valdyba (kovojo su ekonominiais nusikaltimais). 1920 12 įkurtas Užsienio skyrius vykdė žvalgybą užsienyje, sekė Sovietų Rusijoje esančius užsienio piliečius.

F. Dzierżyńskis (pirmoje eilėje antras iš dešinės) su čekistais Ukrainoje (1920 05)

Pavaldumas ir vietos komisijos

Gubernijų, miestų ir apskričių ypatingosios komisijos veikė kaip vietinių deputatų tarybų skyriai. 1918 pabaigoje buvo 40 gubernijų ir 356 apskričių ypatingųjų komisijų. Rusijos ypatingosios komisijos narius skyrė Liaudies komisarų taryba, vietinių komisijų – vietinių tarybų vykdomieji komitetai. Rusijos ypatingosios komisijos veiklą kontroliavo Teisingumo liaudies komisariatas, partinės ir sovietinės institucijos. Ypatingoji komisija vadovavosi Rusijos komunistų partijos (bolševikų) sprendimais ir Sovietų Rusijos vyriausybės dekretais, turėjo savo kariuomenę (1921 07 ją sudarė 11 pasienio brigadų, 3 atskirieji pulkai, 68 atskirieji batalionai, 4 būriai, 2 aviacijos būriai, 7 kavalerijos eskadronai ir 4 atskirosios kuopos). Rusijos ypatingojoje komisijoje ir vietinėse ypatingosiose komisijose tarnavo bolševikų partijos nariai ir šalininkai, iki 1918 pavasario – ir anarchistai bei kairieji eserai (iki 1918 07 maišto).

Veikla

1917 pabaigoje–1918 pradžioje Ypatingoji komisija kovojo su Rusijos visuomenę ištikusio chaoso padariniais – banditizmu ir spekuliacija, panaikino valstybinių įstaigų tarnautojų centrinį streikų komitetą, pavasarį nuginklavo anarchistus. Kovojo prieš karininkų verbavimą į Baltąją gvardiją, dalyvavo 1918 07 slopinant kairiųjų eserų maištą Maskvoje (per jį laikinai buvo suimtas Ypatingosios komisijos pirmininkas F. Dzierżyńskis), 1918 nuslopino antisovietinius sukilimus Jaroslavlyje, Murome ir Rybinske. Atskleidė ir sunaikino antisovietines nelegalias organizacijas – Steigiamojo susirinkimo gynimo sąjungą, Tėvynės ir laisvės gynimo sąjungą, Nacionalinį centrą, Taktinį centrą, vadinamuosius Lockharto ir P. Dukeso sąmokslus.

Raudonasis teroras

Didžiulius įgaliojimus turinčios Ypatingosios komisijos vadovai, pirmiausia F. Dzierżyńskis, žiaurumą laikė pilietinio karo (1917–22 Rusijos pilietinis karas) būtinybe. Žemesnėse grandyse plito savivalė ir korupcija. Iš pradžių Ypatingoji komisija vykdė tik paieškos ir parengiamojo tardymo funkcijas (iškeltas bylas perduodavo revoliuciniams tribunolams), nuo 1918 02 turėjo teisę sulaikytuosius šaudyti (nuo 1919 02 jų bylos vėl buvo perduodamos revoliuciniams tribunolams). Nuo 1918 09 buvo svarbiausia vadinamojo raudonojo teroro (1917–22) vykdytoja. Vietinių ypatingųjų komisijų vadovai sankcionavo kankinimus, masinius šaudymus, vadinamieji socialiai kenksmingi elementai dažnai imti įkaitais. 1922 02 Rusijos ypatingoji komisija pertvarkyta į Valstybinę politinę valdybą (GPU).