rùsinimas, rusifikãcija, prievartinė rusų kalbos ir kitų rusų etninės kultūros bruožų skleidimo politika ne rusų bendruomenėse, konkrečios jos įgyvendimo priemonės.
Rusijos valstybės užgrobtos kitų tautų žemės tapo rusinimo objektu. Nuo 19 a. pradžios Rusijos imperijos užgrobtose žemėse rusinimo politika skyrėsi: rytų slavų (ukrainiečių, baltarusių) ir lietuvių žemėse ji buvo asimiliacinė, Lenkijoje, Pabaltijo gubernijose (Estijoje ir Latvijoje) ir Suomijoje – integracinė (siekta tų kraštų gyventojus padaryti lojaliais Rusijos imperijos piliečiais).
Ukrainiečiai ir baltarusiai laikyti trinarės (arba didžiosios) rusų tautos dalimi. Rusijos imperijos valdantysis ir intelektinis elitas ukrainiečius vadino mažrusiais (malorossy), jie nuo didžiarusių (velikorossy) neturėjo skirtis nei kalba, nei tikėjimu. 1859 uždrausta spausdinti ukrainietiškas ir baltarusiškas knygas lotynišku raidynu. Po 1863–64 sukilimo visai neliko publikacijų baltarusių kalba (oficialaus draudimo nebuvo). 1863 07 Rusijos vidaus reikalų ministro P. Valujevo caro Aleksandro II aprobuotu įsaku cenzūrai nurodyta neleisti spausdinti liaudžiai skirtų knygų ukrainiečių kalba (suvaržymai išplėsti 1876 Emso įsaku). Dalies baltarusių katalikų atvertimu į stačiatikybę po 1863–64 sukilimo rūpinosi vietiniai rusų valdininkai. Per šią akciją, kuri truko iki Rusijos 1905–07 revoliucijos, stačiatikiais buvo paversta 75 000 žmonių.
Lenkijos karalystėje vykdyta nuosaikesnė rusinimo politika. Aktyvesnės integracinės politikos imtasi numalšinus 1830–31 sukilimą. 1832 Lenkijos karalystės Organinis statutas pakeitė Lenkijos karalystės padėtį: panaikinta dinastinė unija, seimas, liko atskira administracija, oficialus susirašinėjimas lenkų kalba. Rusijos imperija ėmėsi kultūrinio rusinimo priemonių: uždarytas Varšuvos universitetas, 1839 įkurta Švietimo ministerijai tiesiogiai pavaldi Varšuvos švietimo apygarda, visose mokyklose pradėta privalomai dėstyti Rusijos istorija, sumažinta lenkų kalbos pamokų. 1844, 1852 ir po 1863–64 sukilimo lenkų raštijoje buvo nesėkmingai mėginama įvesti kiriliką. Numalšinus 1863–64 sukilimą Lenkijos karalystės integracija į Rusijos imperiją stiprėjo: 1867 gubernijos pertvarkytos pagal įprastą rusišką modelį, panaikintos atskiros vykdomosios valdžios institucijos, 1874 vietoj vietininko institucijos įsteigta Varšuvos generalgubernatoriaus pareigybė, surusinta Vyriausioji mokykla pertvarkyta į Varšuvos universitetą, 1875 panaikinta Unitų Bažnyčia, mokyklose buvo plečiamas rusų kalbos vartojimas. 19 a. 9–10 dešimtmetyje ypač persekiota lenkų kalba ir kultūra. Vadinamajame Vakarų krašte Rusijos imperijos valdžiai labiausiai rūpėjo, kad viešajame gyvenime vietoj lenkų vyrautų rusų kalba ir kultūra. Itin daug įvairių draudimų imtasi numalšinus 1863–64 sukilimą: lenkų kalba pašalinta iš viešojo gyvenimo (mokyklų, periodinės spaudos, uždraustas oficialus susirašinėjimas ja, iškabos); taip stengtasi paveikti lenkus (jais laikyta katalikų tikėjimo bajorija ir miestiečiai), labiausiai – apsaugoti liaudį (baltarusius ir lietuvius) nuo polonizacijos. Vykdyta segregacijos politika: lenkams buvo uždrausta dirbti valdžios įstaigose, mokyklose, aukštosiose mokyklose įvesta studentų lenkų procentinė norma). Lenkų asimiliuoti neketinta.
19 a. pirmoje pusėje Rusijos imperijos valdžia siekė, kad žydai perimtų rusų kultūrą (skatino lankyti bendrąsias mokyklas, integruotis į visuomeninį gyvenimą). 19 a. 5 dešimtmetyje įsteigtos specialios valdiškos žydų mokyklos, panaikinti kahalai. Po 1863–64 sukilimo žydų akultūracijos politika dar sustiprėjo: rusų kalba diegta žydų religinėse apeigose, Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo nurodymu visi žydų berniukai privalėjo mokytis rusų kalbos, svarstyta uždrausti platinti leidinius jidiš kalba. 19 a. pabaigoje pereita prie žydų segregacijos (pvz., Rusijos universitetuose įvestos žydų studentų procentinės normos).
Nuo 19 a. 9 dešimtmečio pradėtas Pabaltijo gubernijų (etninių latvių ir estų žemių) rusinimas. 1882 ir 1885 paskelbti įsakai dėl rusų kalbos vartojimo valdžios įstaigose (1850 įsakas neįgyvendintas). 1888 pagal rusišką modelį pertvarkytos miestų ir apskrities policijos įstaigos, čia įvesta rusų kalba. 1889 įvykdžius teismų reformą teisėjus skirdavo Rusijos teisingumo ministras. 1885–90 kaimo mokyklos priskirtos Švietimo ministerijai, gimtąja kalba buvo dėstoma pirmuosius dvejus metus, vėliau – rusų. 1892 Tartu universitete įvestas dėstymas rusų kalba.
Rusinimas Suomijos didžiojoje kunigaikštystėje prasidėjo 19 a. 10 dešimtmetyje. Iki 20 a. pradžios Rusijos imperijo valdžia priėmė teisinių aktų, kuriuos Suomijos piliečiai traktavo kaip jų konstitucijos laužymą: 1890 priimtas Pašto įstatymas, 1899 – Vasario manifestas (naikino Suomijos įstatymų leidžiamosios valdžios autonomiją), 1900 įsaku Suomijoje oficalia paskelbta rusų kalba 1901 karinė reforma panaikino Suomijos kariuomenę, 1910 ir 1912 nauji integraciniai įstatymai sulygino Suomijos piliečių ir kitų Rusijos imperijos pavaldinių teises šioje šalyje.
Sovietų Sąjungoje oficialiai rusinimo ideologijos ir politikos nebuvo: teigta, kad visos tautos esančios lygios. Nebuvo ir oficialios valstybinės kalbos. Rusų tautos (didžiausios šalyje) kalba buvo valstybinio ir visuomeninio gyvenimo, tautų bendravimo kalba. Iš pradžių ne slavų tautoms vykdyta rašto kūrimo ir diegimo lotyniškais rašmenimis politika, nuo maždaug 1936 imta brukti kiriliką; jos nevartojo tik gruzinai, armėnai. 1940 SSRS okupavus Besarabiją moldavų lotyniški rašmenys buvo pakeisti kirilika. 1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, J. Stalinui akcentuojant rusų tautos vaidmenį atremiant Vokietijos agresiją (1941 11 06 kalba Maskvos metropoliteno stotyje), ėmė stiprėti didžiarusiškasis šovinizmas.
SSRS nugalėjus Vokietiją buvo pabrėžiamas rusų tautos indėlis SSRS–Vokietijos ir II pasauliniame kare, neoficialiai ir pusiau oficialiai (ypač vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose) teigiama, kad rusai – išskirtinės stiprios dvasios talentinga tauta (sukūrė pirmąjį orlaivį, garvežį ir kita). Pusiau oficialiai rusai buvo laikoma pirmąja tarp lygių SSRS tautų. Atnaujintas daugelio Kijevo Rusios ir Maskvos kunigaikščių, kai kurių Rusijos carų (iš dalies Ivano IV Rūsčiojo, ypač Petro I) kultas.
Rusinimą spartino SSRS industrializavimas ir urbanizacija. Į kitas sovietines respublikas buvo siunčiami darbininkai, specialistai, kariškiai; rusinimas vyko kartu su kolonizacija. Mokyklose vietoj savo tautos istorijos buvo labai plečiamas SSRS (faktiškai – Rusijos) istorijos, rusų kalbo kursas. Kitų sovietinių respublikų strateginės reikšmės ūkio šakose (geležinkelio transporte, civiliniame laivyne ir civilinėje aviacijoje) dažniausiai buvo įdarbinami rusakalbiai. SSRS pavaldumo gamyklose dokumentai buvo tvarkomi rusų kalba. Svarbi rusinimo priemonė buvo vyrų tarnyba SSRS kariuomenėje – dažniausia jie buvo siunčiami tarnauti į kitas respublikas, turėjo bendrauti tik rusiškai.
Didžiausią rusinimą patyrė 1945 SSRS nukariautas Karaliaučiaus kraštas. Buvo vykdomas gyventojų genocidas ir etnocidas. Vietiniai gyventojai buvo išžudyti arba deportuoti į Vokietiją (jų vietoje apgyvendinti rusakalbiai iš tolimesnių SSRS rajonų), vietovardžiai ir hidronimai pakeisti rusiškais. Rusinimas stiprėjo po vadinamosios 1979 Taškento mokslinės konferencijos – vaikų darželiuose pradėtos steigti vietinių tautų ir rusų mišrios grupės, rusų kalba vis labiau įsigalėjo raštvedyboje, viešajame gyvenime. Kai kurioms tautoms iškilo asimiliacijos grėsmė; Baltijos sovietinėse respublikose rusinimui dažniausiai buvo pasyviai priešinamasi nenorint kalbėtis rusiškai, Užkaukazėje – nustumiant rusakalbius į žemiausias viešojo gyvenimo sferas. 1990–1991 (žlugus SSRS) nepriklausomybę atkūrusiose valstybėse rusinimo vajus nutrūko. Rusijos Federacijoje rusinimo problema liko, priešinamasi kitų tautų mėginimams atsisakyti kirilikos rašmenų.
Lietuvoje
Po 1863–64 sukilimo Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo iniciatyva Lietuvoje pradėta įgyvendinti vadinamoji rusų pradų atkūrimo programa. Kai kurių rusų valdininkų ir mokslininkų manymu lietuviai kaip artima slavams valstietiška tautinė grupė lengvai pasiduosiantys rusinimui. Lietuvių asimiliacijos tikslais 1864 uždrausta spausdinti knygas tradiciniais lotyniškais rašmenimis (lietuvių spaudos draudimas), o 1872 – ir gotikiniais, prievarta įvesta kirilika, lietuvių kalba pašalinta iš mokymo įstaigų. Svarbiausiu požymiu, skyrusiu lietuvius nuo rusų, Rusijos imperijos valdininkai laikė priklausymą skirtingoms konfesijoms. Lietuviai buvo laikomi labai religingi, todėl etninėje Lietuvoje nesiryžta imtis griežtesnių priemonių prieš Katalikų Bažnyčią. Kirilikos įvedimas vertintas kaip parengiamoji priemonė, padėsianti paversti lietuvius stačiatikiais. Šiek tiek kitokia lietuvių rusinimo politika vykdyta Augustavo (nuo 1867 – Suvalkų) gubernijoje, čia galiojo lietuvių spaudos draudimas, bet leista lietuviškai mokytis pradinėse ir vidurinėse mokyklose, Veiverių mokytojų seminarijoje, gerai besimokantiems lietuviams buvo skiramos stipendijos Rusijos universitetuose. Rusijos imperijos valdžia siekė lietuvius atitraukti nuo lenkų įtakos, paversti lojaliais imperijos pavaldiniais, perimančiais kai kuriuos rusų kultūros elementus; visiškai asimiliuoti nesiekta.
Apie lietuvių rusinimą Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu dar Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914), apie rusinimą SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas.
868
2271