rusinų kalba

rusnų kalbà, indoeuropiečių makrošeimos slavų kalbų šakos rytų slavų pogrupio kalba. Vartoja rytų slavų mažumos Rytų Slovakijoje (apie 55 000), Vojvodinos autonominėje provincijoje Serbijoje (apie 15 600), Ukrainos Užkarpatės srityje (apie 7000, 2001). Pavienės rusinų bendruomenės gyvena Lenkijoje (apie 6000), Kroatijoje (apie 2300), Vengrijoje (apie 1100), Čekijoje (apie 1100) ir Rumunijoje. Įvairiuose šaltiniuose pateikiamas vartotojų skaičius svyruoja nuo 30 000 iki 720 000 (21 a. pradžioje). Patys rusinai savo kalbą vadina руски язик ‘rusų kalba’; žodį rusinai laiko rusizmu.

Viduriniais amžiais, daugiausia 16–17 a., etnonimu rusinai (lot. Rutheni, Ruteni), rusai (руський) buvo vadinami Ukrainos gyventojai (iki 20 a. 6 dešimtmečio pradžios taip vadinti Galicijos ir Bukovinos gyventojai). Austrijos‑Vengrijos imperijoje buvo vartojamas pavadinimas руський ‘rusai, rusų’ (angl. k. Ruthenian ir Rusyn, kitaip negu Russian ‘rusų’). Rusinų kalba atsirado iš ukrainiečių kalbos istorinių tarmių, bet nuo 14 a. iki Užkarpatės prijungimo prie sovietinės Ukrainos 1945 plėtojosi skirtingose valstybėse. Lenkijoje 1947 dėl ukrainiečių partizanų rezistencinės kovos rusinai iš rytų buvo perkelti į vakarų ir šiaurės vakarų dalis, kuriose jų bendruomenės gyvena ir 21 amžiuje.

Leksiniu požiūriu rusinų kalba skiriasi nuo ukrainiečių (ir baltarusių) kalbų. Rusinų kalboje, kaip ir rusų kalboje, yra daug rytų slavų bažnytinės kalbos žodžių. Kitaip negu kitose rytų slavų kalbose, rusinų kalboje yra daug skolinių iš vengrų, vokiečių kalbų ir vietinių tarminių žodžių. Fonetiškai rusinų žymiai skiriasi nuo ukrainiečių kalbos. Esama dviejų tipų e ir o. Atviras e yra prieš kietąjį priebalsį arba žodžio gale (нбо ‘dangus’, дрэво ‘medis’, сэлó ‘kaimas’), siauras ir įtemptas ê – kitur (в’ếр’х ‘viršus’, б’êр’ếзі ‘ant beržo’). Panašiai vartojamas o (зóлото ‘auksas’, бóлото ‘pelkė’) ir ô (vns. vietininkas у зóлôт’і, у бóлôт’і); balsis ô t. p. atsiranda, jei kitame skiemenyje yra u (ногá ‘koja’, головá ‘galva’, bet vienaskaitos galininkas нốгу, гóлôўу). Priebalsis r ir lūpiniai p, b, v ir m prieš ê minkštėja, c ir z yra minkšti (ц’ếр’коў ‘bažnyčia’, з’ếр’кало ‘veidrodis’). Minkštas в’ tam tikrais atvejais išnyksta: сьятый ‘šventas’ (vakarų tarmėse) ir сятый (rytų tarmėse). Skiriasi balsiai ы /y/ ir u /i/.

Oficialiosios kalbos statusą rusinų kalba pirmą kartą įgijo buvusioje Jugoslavijoje, kurios autonominėje provincijoje Vojvodinoje rusinų kalba yra viena šešių vietinių kalbų. Rusinai čia atsikėlė 18 a. viduryje, pabėgę nuo turkų priespaudos iš kaimyninių su Užkarpate teritorijų. 1923 Vojvodinoje buvo atspausdinta pirmoji G. Kostelniko rusinų kalbos gramatika, 1924 pasirodė pirmasis laikraštis rusinų kalba Ruski novini. Po 1989 permainų Rytų Europoje suaktyvėjo judėjimas už rusinų kalbos teises. Lenkijoje 1992 atspausdinta rusinų kalbos gramatika ir pradėtas leisti žurnalas Besida. Užkarpatėje pasirodė rusinų kalbos gramatika Gimtoji kalba (Materin’skyj jazyk 1997), žodynų, pradėta leisti periodinė literatūra. Nuo 1995 rusinų kalba t. p. yra Rytų Slovakijos tautinės mažumos kalba. Buvusioje SSRS ir dabartinėje Ukrainoje rusinų kalba laikoma tik įvairiomis ukrainiečių kalbos tarmėmis. Dėl rusinų kalbos statuso (kalba ar tarmė) kalbininkų nuomonės skiriasi. Vietiniai rusinai ėmė reikalauti krašto autonomijos ir rusinų kalbos statuso pripažinimo; pradėti rusinų kalbos norminimo darbai.

1468