rùsiškasis stlius, 19 a. vidurio–20 a. pradžios rusų architektūros ir taikomosios dailės kryptis, istorizmo apraiška. Stiliui susiklostyti įtakos turėjo rusų architektūros istorijos tyrinėjimai, tautinio savitumo paieškos mene, nacionalinio romantizmo estetika.
Rusijos paviljonas (architektas I. Ropetas) pasaulinėje parodoje Paryžiuje (žurnalo LʼIllustration iliustracija, 1878)
Skiriama kelios rusiškojo stiliaus pakraipos. Oficialiosios krypties architektai vadovavosi valstybės ideologija, rėmėsi Bizantijos meno pavyzdžiais, žymesni architektai – A. de Montferrand’as, K. Tonas, N. Jefimovas. Neoficialiosios pakraipos puoselėtojai įkvėpimo ieškojo vidurinių amžių rusų statybos tradicijose, medinėje liaudies architektūroje ir amatuose (drožyboje, siuvinėjime, pynime); žymesni atstovai – A. Gornostajevas, V. Gartmanas, I. Ropetas. Rusiškasis stilius plito sakralinių, prekybinių, visuomeninių (geležinkelio stočių, muziejų, parodų paviljonų) pastatų architektūroje. Rusiškojo stiliaus pastatai puošnūs, tapybiški, gausiai puošti architektūrinėmis detalėmis ir ornamentiniu dekoru, kartais – nekūrybiškai kartojantys tradicijas, pompastiški. Veikiamas moderno 19 a. pabaigoje rusiškasis stilius peraugo į neorusiškąjį stilių, kuris laisviau interpretavo ikikrikščioniškosios Rusios architektūrines tradicijas.
2271