ruszmai, rusýbės, skoliniai iš rusų kalbos. Viena slavizmų rūšių. Rusizmais paprastai laikomi leksikos skoliniai (pvz.: učitelius ‘mokytojas’, zemskis ‘kaimo pareigūnas’, zvodas ‘būrys’), nors jų gali būti ir gramatinių (pvz., pas mane yra ‘aš turiu’, pirtis randasi už kampo ‘pirtis yra už kampo’), ir darybinių (pvz., nukalkinti ‘pašalinti kalkes’, dapilti ‘įpilti daugiau’). Iš visų slavizmų rusizmai bene naujausi.
Lietuvių kalboje rusizmų galėjo rastis jau nuo 16 a., bet senųjų slavizmų konkreti kilmė neaiški. Dažnai rusizmai neskiriami nuo polonizmų ar baltarusizmų – pastarųjų lietuvių kalboje gerokai daugiau nei rusizmų (pvz., batareika ‘žibintuvėlis’, družnas ‘draugiškas’, gruzyti ‘krauti’ gali būti ir rusizmai, ir baltarusizmai, aptieka ‘vaistinė’, banketas ‘pokylis’ – ir rusizmai, ir baltarusizmai, ir polonizmai). Neabejotinų rusizmų lietuvių kalboje pradėjo daugėti nuo 18 a. pab., Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei tapus Rusijos imperijos dalimi. Rusizmai plito per administraciją, kariuomenę, mokyklą (pvz., pristavas ‘policijos viršininkas’, atstaunas ‘atsarginis’, pufaika ‘šimtasiūlė’). Dar daugiau rusizmų į lietuvių kalbą pateko SSRS aneksavus Lietuvą, po II pasaulinio karo (pvz., kolchozas ‘kolūkis’, sovietas ‘taryba’, sputnikas ‘palydovas’). Didžioji rusizmų dalis vartojama tik buitinėje kalboje, į bendrinę kalbą pateko ir tapo bendrinės kalbos norma tie rusizmai, kurie tapo tarptautiniais žodžiais (pvz., balalaika, bolševikas, graždanka, gubernija, kapeika, kumysas). Dalis rusizmų liko tarmybėmis arba buit. kalbos elementais. 20 a. pab.–21 a. pr. atsirado ir visiškai naujų rusizmų (pvz., tūsas ‘pobūvis’, otmarozas ‘niekšas’, majakas ‘skambtelėjimas telefonu’).
2666