Russello antinomija (Rãselo antinòmija), logikos ir naiviosios aibių sampratos matematikoje paradoksas. Laikant, kad aibę A sudarančios aibės nėra savo pačių elementai, gaunama prieštara – A yra pačios savo elementas tada ir tik tada, kai A nėra savo pačios elementas. Russello antinomiją suformulavo 1901 B. Russellas; jis teigė, kad sąvokos arba aibės apibrėžtyje naudojama nuoroda į save yra esminė problema ir kūrė tipų teoriją, kuri leistų to išvengti. Russello antinomija svarbi Frege’s logikai; buvo parodyta, kad F. L. G. Frege’s siūloma logikos aksiomų sistema yra prieštaringa. Panašų paradoksą matematikoje, susijusį su naiviąja aibės samprata, 1897 aptiko Cesare Burali‑Forti (Italija). Kitokius Russello antinomijos sprendimo būdus siūlė D. Hilbertas, L. E. Brouweris, E. Zermelo.
1751