Rùsų Stačiãtikių Bažnýčia, Maskvõs patriarchãtas, gausiausia autokefalinė Bizantijos apeigų Rytų Stačiatikių Bažnyčia.
Struktūra ir organizacija
Centras – Maskva; aukščiausiasis vadovas – Jo šventenybė Maskvos ir visos Rusios patriarchas (nuo 2009 – Kirilas, tikr. Vladimiras Gundiajevas, g. 1946 11 20); rezidencija – Šv. Danilovo vienuolynas Maskvoje. 2019 buvo 314 vyskupijų, 382 vyskupai, 38 649 parapijos, 40 514 kunigų ir 4837 diakonai, 972 vienuolynai (474 vyrų ir 498 moterų), 203 vienuolynų filijos ir atstovybės, 65 skitai (nedideli uždaro tipo vienuolynai). Maskvos Stačiatikių Bažnyčios jurisdikcijoje yra vyskupijos Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Moldavijoje, Kazachijoje, Uzbekijoje, Turkmėnijoje, Kirgizijoje, Tadžikijoje, t. p. vyskupijos, dekanatai ar atskiros parapijos Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijos Autonominė Bažnyčia ir Kinijos Autonominė Bažnyčia. Savivaldos teises turi Ukrainos, Moldavijos, Estijos, Latvijos, Rusų užsienio stačiatikių (centras Niujorke, prie Rusų Stačiatikių Bažnyčios prisijungė 2007) bažnyčios. Apie 160 mln. tikinčiųjų (2019).
Kirilas (centre) su kitais Rusų Stačiatikių Bažnyčios vyskupais per Kijevo Rusios krikšto jubiliejaus iškilmes (Kijevo Pečorų laura, 2013)
Pagrindinė liturginė kalba – bažnytinė slavų (senoji slavų kalba), dar vartojamos ir vietinės kalbos.
Mokymo įstaigos: Šv. Kirilo ir Metodijaus bažnytinės aspirantūros ir doktorantūros studijos, 5 akademijos, 2 universitetai, 47 seminarijos, 37 dvasinės mokyklos (rengia katechetus, tikybos mokytojus, chorų vadovus ir kitus).
Istorija
Po Kijevo Rusios krikšto 988 buvo įkurta Konstantinopolio ekumeninio patriarchato Kijevo metropolija su centru Kijeve. 14 a. vienijant Rusios žemes metropolijos centras perkeltas į Maskvą. 1448 Maskvos Rusios teritorijoje esančios vyskupijos pasiskelbė autokefalijomis (pirmas savarankiškas ne Konstantinopolio paskirtas metropolitas – Jona), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikiai iki 1568 buvo Konstantinopolio jurisdikcijoje.
1589 Konstantinopolis pripažino Rusų Stačiatikių Bažnyčios autokefaliją, kartu jos vadovui suteikė patriarcho titulą. Pirmuoju Maskvos ir visos Rusios patriarchu tapo Iovas (Jobas). 1700 mirus patriarchui Adrianui caras Petras I neleido Rusų Stačiatikių Bažnyčiai išrinkti kito, 1721 įsteigė dvasinę kolegiją, vėliau pervadintą Švenčiausiuoju valdančiuoju sinodu, kuris iki 1917 buvo nuolatinė kolegiali Rusų Stačiatikių Bažnyčios valdymo institucija. 1917 susidarė sąlygos išrinkti patriarchą, juo tapo metropolitas Tichonas (1914–17 buvo Vilniaus arkivyskupas).
Kalėdų pamaldos Šv. Isakijaus sobore Sankt Peterburge
Po bolševikų perversmo ir sovietų valdžios įsigalėjimo Rusijoje Rusų Stačiatikių Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, prasidėjo masinės represijos, dalis vyskupų ir dvasininkų kartu su tikinčiaisiais buvo priversti emigruoti, todėl ėmė kurtis parapijos ir vyskupijos užsienyje. 1925 mirus patriarchui Tichonui dėl represijų kitas patriarchas išrinktas tik 1943, juo tapo iki to laiko metropolito titulu Bažnyčiai vadovavęs Sergijus I. 1927 atsirado Rusijoje esančių ir emigravusių vyskupų nesutarimų dėl tuometinio metropolito Sergijaus deklaracijos, kurioje jis, stengdamasis išsaugoti Bažnyčios legalumą ir struktūrą, išreiškė lojalumą sovietų valdžiai. Dalis vyskupų užsienyje sudarė atskirą Sinodą ir nutraukė eucharistinę bendrystę su Maskvos patriarchatu (susijungė 2007 05 17). 1988 pradėta atkurti bažnytinės struktūros, aktyvėjo religinės visuomenės gyvenimas. 1991 Rusų Stačiatikių Bažnyčia atgavo sovietų valdžios 1917 panaikintą juridinio asmens statusą.
1494