rùsvosios añglys, augalinės kilmės nuosėdinė uoliena, naudingoji iškasena; mažiausio suanglėjimo laipsnio pereinamoji iškasamųjų anglių forma tarp durpių ir akmens anglių. Nuo durpių rusvosios anglys skiriasi didesniu tankiu. Turi daug humuso rūgščių ir bitumų (iki 60 %). Degioji masė susideda iš anglies (60–75 %), deguonies (15–35 %), vandenilio (3–6,5 %, kartais daugiau), azoto (mažiau kaip 2 %), sieros (0,2–10 %).
Struktūra amorfinė, žemėta arba puri, tanki, yra išlikusių augalų fragmentų. Tekstūra vientisa arba sluoksniuota, juostuota, pluoštinė. Būna įvairių atspalvių geltona, ruda, juoda. Blizgesys matinis (minkštų rusvųjų anglių) ir dervos (sukietėjusių rusvųjų anglių). Labai trapi. Lengvai oksiduojasi, dažnai savaime užsidega. Degimo šiluma 20–30 MJ/kg. Pirminių dervų ir alkoholių bei benzeno išeiga 5–20 %, kartais didesnė. Lakiųjų medžiagų 40–65 %. Peleningumas apie 40 %. Labai higroskopiška (drėgmė 15–50 %, kartais iki 75 %). Rusvosiose anglyse yra daug dujų. Rusvosios anglys susidarė įvairiais geologiniais periodais (nuo karbono iki neogeno). Slūgso negiliai, nuo keleto iki 120 m (kartais 300 m) storio sluoksniais. Kasama daugiausia atviruoju būdu (karjeruose). Iš rusvųjų anglių daromi briketai (kurui), gaunamos degiosios ir šviečiamosios dujos, gaminama degalai, trąšos.
rusvosios anglys
Rusvosios anglys sudaro apie 50 % pasaulio iškasamųjų anglių išteklių. Rusvųjų anglių telkinių yra Australijoje, Čekijoje, Graikijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kinijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje.
Lietuvoje neogeno sistemos rusvųjų anglių aptikta Šventosios slėnyje.
838