rūsỹs, įrengta duobė arba statinys maisto atsargoms laikyti. Buvo daugelyje valstiečių sodybų. Lietuvoje paprasčiausias rūsys – apie 1,0 m skersmens, 2 m gylio žemėje iškasta duobė, dažnai lentomis ir rąsteliais sutvirtintomis sienomis. Stogas dažniausiai vienšlaitis, iš rąstelių, apipiltas žemėmis. Priekinė anga užkišama šiaudais.
rūsys (Katra, Varėnos rajono savivaldybė)
rūsys (Vainežeris, Lazdijų rajono savivaldybė)
Duobės pavidalo rūsys kartais būna įrengiami po gyvenamojo namo patalpos (virtuvės, kamaros) grindimis arba po visu pastatu.
Trobesio tipo rūsys turi žeminę ir antžeminę dalį; žeminės dalies sienos sutvirtintos akmenimis arba suręstos iš apvalių rąstų (keturių–šešių vainikų Aukštaitijoje, kai kada dešimties–dvylikos – Žemaitijoje), su dvišlaičiu arba trišlaičiu šiaudų, malksnų stogu. Lubos būdavo apipilamos spaliais, apdedamos samanomis, šiaudais, plūkto molio, plytų arba betono grindys įrengiamos gerokai aukščiau gruntinio vandens pavasario lygio. Pasieniais įrengiami aruodai ir lentynos.
Užnemunėje buvo paplitę palapinės formos šiek tiek į žemę įleisti rūsiai su prieangiais, suręsti iš apvalių stačių viršuje suleistų netašytų rąstelių. Kad daržovės žiemą nesušaltų, tokių rūsių šonai būdavo apdedami šiaudais, apkasami žemėmis, kad nesisunktų lietaus vanduo – velėnuojami. Rūsiai ventiliuojami per kaminėlius, dūmtraukius.
Nuo 20 amžiaus pradžios rūsiai buvo įrengiami namuose po kamarų, virtuvių grindimis. Dvaruose rūsiai daržovėms, obuoliams laikyti dažniausiai buvo mūriniai (mediniuose dvaruose – mediniai), su prieangiais, ventiliuojami, statyti statesniuose šlaituose, apipilti žemėmis. Rūsio frontonai – su puošybos elementais, bokšteliais.
Mažojoje Lietuvoje buvo paplitę pusiau įgilinti iš molio drėbti arba iš plytų, akmenų sumūryti, apipilti žemėmis atskiri rūsio pastatėliai (kelderiai, kelneriai, kelnoriai).