rūtà (Ruta), rūtinių (Rutaceae) šeimos augalų gentis. 14 rūšių. Rūta paplitusi Viduržemio jūros regione, Pietvakarių Azijoje.
Daugiametė, 20–80 cm aukščio kvapi žolė arba puskrūmis. Stiebas gausiai šakotas, jo apatinė dalis sumedėjusi. Lapai su melsva apnaša, rečiau tamsiai žali, sudėtiniai, 2–3 kartus plunksniški, sudaryti iš kiaušiniškų arba lancetiškų lapelių. Žiedai dvilyčiai, ūglių viršūnėje susitelkę į skėtiškas kekes. Vainiklapiai geltoni arba gelsvi, ištisiniai arba siūliškai suskaidyti. Vaisius – atsidarančioji dėžutė. Žalioji rūta (Ruta graveolens), siauralapė rūta (Ruta chalepensis), korsikinė rūta (Ruta corsica), kalninė rūta (Ruta montana) – vaistiniai augalai. Žaliosios rūtos lapai naudojami kaip prieskoniai. Eteriniai aliejai naudojami parfumerijos pramonėje. Visų rūšių rūtos nuodingos. Ant odos patekusios sultys sukelia fitodermatitą. Žalioji rūta auginama kaip dekoratyvinis augalas, daugelyje Europos šalių buvo naudojama kaip apeiginis augalas. Lietuvoje 2 introdukuotos rūšys. Žalioji rūta auginama nuo 16 a. vidurio. Dykvietėse, pakelėse kartais pasitaiko sulaukėjusių. Siauralapė rūta auginama retai.
žalioji rūta
Rūta – tautodailės ornamento, dekoro motyvas. Labiausiai rūta įprasminta žodinėje lietuvių liaudies kūryboje – liaudies dainose, sutartinėse, skaičiuotėse, pasakose, padavimuose, mįslėse. Rūtos šakelių, lapų motyvais puošiamos kraičio skrynios, baldai, audiniai, drabužiai, margučiai, moterų rankdarbiai. Išplito 16–18 amžiuje.
849