rytprūsiẽčiai, Prūsijos karalystės rytinės dalies, Rytų Prūsijos (ir Mažosios Lietuvos) gyventojai. Terminas pradėtas vartoti nuo 18 a. antros pusės (susidarius Rytų Prūsijos provincijai), daugiausia nuo 19 amžiaus. 1923 Klaipėdos kraštui susijungus su Lietuvos valstybe, rytprūsiečiais buvo vadinami tik gyventojai tarp Vyslos ir Nemuno. Rytprūsiečių visuomenę sudarė vokiečiai, vokietkalbiai prūsai, lietuviai (lietuvininkai), lenkai bei mozūrai arba tų etninių grupių asimiliavusieji gyventojai. Rytų Prūsijos gyventojai, ypač vokiečiai, save laikė rytprūsiečiais, bet jie skyrė save nuo etninių vokiečių pačioje Vokietijoje.
Prūsijos praeities kai kurie reiškiniai, istoriniai faktai itin žadino patriotinius rytprūsiečių jausmus. Susidarė legendinio senųjų prūsų valdovo Videvučio įvaizdis. Jo vardas tapo prūsiškojo‑lietuviškojo patriotizmo (rytprūsietiškojo, kraštietiškojo patriotizmo) simboliu, įprasmintu dar 19 a. populiariuose leidiniuose ir periodikoje. Simbolišką reikšmę įgijo ir kai kurie tikri istoriniai herojai: prūsų vadas Herkus Mantas, lietuvių kunigaikštis Margiris, kartu su įgula susideginęs vokiečių riterių apgultuose Pilėnuose. Savo didvyrių vardus rytprūsiečiai apipynė legendomis ir perdavė kitoms kartoms.
19 a. visuomenės aktyvumas ir liberalios nuotaikos Prūsijoje plito kartu su romantizmo palaikomu Rytprūsių gyventojų nacionaliniu savitumu. Vyko jų kova su prancūzų kultūros, kalbos įtaka, vadinta prancūzomanija. Tai skatino rytprūsiečių šviesuomenę labiau remtis savo etnoistorine praeitimi, užfiksuota senosiose kronikose, teisės aktuose, istorijos veikaluose. Nors rytprūsiečių savitumas, jų bendrijos atskirumo nuo Vokietijos vokiečių samprata, kraštietiškas patriotizmas dar gyvavo, Rytprūsių nevokiečių gyventojų asimiliacijos ir vokietėjimo procesas spartėjo.
1910 Mozūrijoje buvo 8,5 % katalikų, lenkiškai kalbėjo ~56 % gyventojų. Lenkų istoriko S. Srokowskio teigimu, Mozūrijoje 1890 buvo 292 000 (51 %) kalbančiųjų lenkiškai arba tarmiškai mozūriškai (mozūrai, kaip ir vokiečiai, buvo evangelikai), 1925 – 55 000 (9,5 %). Vokiečiais rytprūsiečiais joje 1910 užsirašė 52 %, 1925 – 83 % gyventojų. Unguros ir Geldapės apskrityse 1910 lietuviškai arba lenkiškai kalbančiųjų liko labai mažai. Nors Vokietija pralaimėjo I pasaulinį karą ir šalyje kilo ekonominė suirutė, lietuvininkų, kaip ir mozūrų, dauguma buvo provokiškos orientacijos, nemažai jų save laikė vokiečiais, vokietkalbiais arba Prūsijos patriotais. Asimiliacijai atsparesni liko tų Mozūrijos valsčių gyventojai, kurie gyveno prie Lenkijos arba nesudarė mišrių lenkų ir lietuvių kalbų plotų (mišri zona buvo apie Geldapę, Ungurą, Alėcką, Dubeninkus).
Mažosios Lietuvos regione dėl vokiečių kolonistų antplūdžio vyko atvirkščiai – greičiau germanėjo lietuvininkai, gyvenantys arčiau Didžiosios Lietuvos: Gumbinės, Stalupėnų, Pilkalnio, Tolminkiemio, Širvintos apylinkėse. Mažojoje Lietuvoje, kur kone visi lietuvininkai, kaip ir vokiečiai, buvo evangelikai, 1900 lietuvininkais save laikė vos 2 % gyventojų. Religija rytprūsiečių mentalitetui ir tautiniam apsisprendimui darė didelę įtaką. Vis tiktai pagal 1918 vokiečių okupacinės karinės valdžios (18‑osios armijos) žemėlapį Lietuvos knyga (vokiečių kalba Das Litauen Buch) Klaipėdos kraštas pavaizduotas kaip visai lietuviškas, o labiau germanizuotose Įsruties, Labguvos ir Geldapės apskrityse pažymėta dar gyvenančių ir lietuvininkų.
Anot Vydūno, daugelis Mažosios Lietuvos vokiečių buvo susigiminiavę su lietuviais: 1900 iš ~650 000 gyventojų ~450 000 buvo lietuviai arba lietuvių kilmės, 1912 – iki 100 000. Po I pasaulinio karo (tuomet Klaipėdos krašto gyventojai save rytprūsiečiais nelaikė ir kiti jų taip nevadino) Rytprūsių gyventojų daugumą sudarė vokiečiai, vokietkalbiai baltai, lenkai ir mozūrai. Tai buvo Rytų Prūsijos kolonizacijos, asimiliacijos, akultūracijos ir germanizacijos padarinys. Per II pasaulinį karą daug rytprūsiečių žuvo fronte arba savo tėviškėse, kiti pasitraukė į Vokietiją (ten veikia jų įvairios organizacijos, mokslo ir kultūros įstaigos).
Pagal 1945 Potsdamo konferencijos nutarimus Prūsija (ir su rytine dalimi) buvo panaikinta. Karaliaučiaus krašte (1946 paverstame Kaliningrado sritimi) apsigyveno rusų ir rusakalbių, Lietuvos lietuvių, Klaipėdos krašte – t. p. lietuvių, likusioje buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje (~2/3) – lenkai (čia t. p. veikia rytprūsiečių visuomeninės organizacijos).
L: W. Wielhorski Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose Kaunas 1931; A. Matulevičius Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis Vilnius 1989; L. Gineitis Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra Vilnius 1995; A. Matulevičius Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje / Lietuvininkų kraštas Kaunas 1995; S. Srokowski Ludnośc Prus Wschodnich Warszawa 1937; W. Hubatsch Masuren und Preussisch‑Litthauen. 1870–1920 / Zeitschrift für Ostforschung 1965 Jg. 14 H. 4; 1966 Jg. 15 H. 1; P. Martuszewski Polscy i nie polscy prusacy Olsztyn 1974; Polacy, litwini, niemcy w kręgu wzajemnego oddziaływania: z zagadnień Litwy Pruskiej i stosunków niemiecko‑litewskich i polsko‑litewskich w drugiej połowie XIX i XX wieku (do 1939 roku) / Studia i materiały t. 37 Olsztyn 1992; Zagadnienie narodowościowe w Prusach Wschodnich w XIX i XX wieku Olsztyn 1993.
415