Rytų Afrikos lūžių zona

Rytų Afrikos lūžių zona (Jordanija)

Ryt Ãfrikos lžių zonà, stambių Žemės plutos tektoninių lūžių (sprūdžių) ir grabenų (riftų) sistema Afrikos rytuose, ištįsusi iš pietų į šiaurę apie 6500 kilometrų. Didžiausia sausumoje esanti riftų sistema Žemėje. Prasideda Zambezės žemupio pietuose ir tįso šiaurės kryptimi iki Raudonosios jūros rifto šiaurinio pakraščio, toliau (Azijoje) ištįsusi per Jordano slėnį, Negyvąją jūrą iki Tauro kalnų papėdės. Susideda iš dviejų ryškių lygiagrečių riftų šakų: rytinės ir vakarinės, kurios reljefe išryškėjusios giliais ir plačiais (40–50 km) slėniais, su skardingais šlaitais, duburiuotais dugnais bei juose telkšančiais ežerais. Rytinę šaką (riftą) sudaro Raudonosios jūros, Afarų ir Etiopijos lūžiai, pietų kryptimi ištįsę per Turkanos ežerą, ryčiau Viktorijos ežero, iki Niasos ežero. Vakarinė šaka prasideda į rytus nuo Viktorijos ežero ir driekiasi per grabenuose telkšančius Alberto ežerą, Eduardo ežerą, Kivu, Tanganikos ežerą, Niasos ežerą.

Rytų Afrikos lūžių zona (Etiopija)

Rytų Afrikos lūžių zona pradėjo formuotis eoceno pabaigoje ir oligoceno pradžioje prasidėjus Afrikos platformos (ypač jos rytinės dalies) tektoniniam kilimui ir skliautinių pakilumų susidarymui. Didesnioji lūžių dalis susidarė oligocene. Dėl tektoninių Žemės plutos judesių rifto zonoje nuo oligoceno iki dabar tebevyksta aktyvus vulkanizmas – yra apie 40 veikiančių ugnikalnių (pvz., Erta Alė), karštų solfatarų, fumarolių.

Rytų Afrikos lūžių zona (Kenija)

Rytų Afrikos lūžių zonos paviršiuje yra gilių stačiais šlaitais apie 50 km ilgio slėnių, depresijų (giliausia Afrikos žemyno depresija – Assalio ežeras; altitudė –157 metrai). Dėl riftodaros tempiama žemyninė Žemės pluta plečiasi, plonėja ir net išnyksta. Dėl šios priežasties tolsta nuo Afrikos platformos atskilęs Arabijos pusiasalio blokas.

1417