Ryt Álpės, Alpių kalnų dalis Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Lichtenšteine ir Šveicarijoje, į rytus nuo Reino aukštupio, Bodeno ežero ir Como ežero. Ilgis apie 700 km, plotis iki 250 km; ištįsusios iš vakarų į rytus. Jos yra žemesnės už Vakarų Alpes. Paviršiaus didžiausias aukštis 4049 m (Berninos masyvas). Kiti didesni masyvai Ortleso (3899 m), Adamello (3556 m), Silvrettos (3411 m), Dachsteino (2995 m), Triglavo (2863 m), Gurktalio (2441 m), Tenneno (2430 m). Aukščiausios perėjos: Berninos (2323 m), Arlbergo (1793 m), Katschbergo (1641 m, tarp Norijaus Alpių ir Aukštojo Tauerno), Semmeringo (985 m).
Rytų Alpės susidariusios iš 3 skirtingos geologinės sandaros išilginių kalnų grandinių juostų – šiaurinės (Šiaurės Klintinės Alpės), centrinės (Centrinės Rytų Alpės; ašinė, aukščiausia Rytų Alpių dalis) ir pietinės (Pietų Klintinės Alpės). Centrinės Rytų Alpės susiformavusios iš mezozojaus magminių (granitų) ir metamorfinių uolienų (daugiausia gneisų, žėručio skalūnų, kristalinių skalūnų). Nuo Priealpių zonos juos skiria išilginiai tektoniniai ir eroziniai tarpukalnių slėniai (pvz., Klagenfurto įduba), nuo Šiaurės Klintinių Alpių – siaura, neištisinė pilkainių juosta. Didžiausi kalnagūbriai: Retijos Alpės, Ectalio Alpės, Cilertalio Alpės, Kicbiūhelio Alpės, Aukštasis Tauernas, Žemasis Tauernas, Norijos Alpės. Budingos ledyninio reljefo formos (karos, trogai, morenos), gausu šaltinių, yra sniegynų, ledynų (daugiausia vakarinėje dalyje). Abipus Centrinių Rytų Alpių esančios Klintinių Alpių gulsčiųjų raukšlių ir antstūmių juostos susidariusios daugiausia iš mezozojaus nuosėdinių uolienų (klinčių, dolomito).
Rytų Alpės
Šiaurės ir Pietų Klintinių Alpių išorinius kalnagūbrius sudarančioms neištisinėms juostoms (aukštis iki 3000 m) būdinga statūs šlaitai, uolėtos viršūnės. Kalnagūbrius skaido gilūs upių slėniai. Daug paviršinių ir požeminių karstinio reljefo formų (daugiausia Hochschwabe, Totese, Tennene, Hageno kalnuose).
Rytų Alpių kraštovaizdis (Karavankai, Drava)
Ilgiausi urvai: Hirlatzo (ilgis 85 km), Mamuto urvynas (51,3 m, abu Dachsteine), Lamprechtsofeno urvynas (50 km, deniveliacija – aukščių skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio urvo taškų – 1632 m; vienas giliausių pasaulyje), Eisriesenweltas (42 km, Tenneno masyve). Rytų Alpių šiaurinių kalnų grandinių didžiausias aukštis 3036 m (Parseierspitze). Jiems priklauso Bregenzo miškas, Lechtalio Alpės, Algojaus Alpės, Bavarijos Alpės, Zalcburgo Alpės, Salzkammergutas, Štirijos Alpės, Žemutinės Austrijos Alpės, Vienos Miškas ir kitos Šiaurės Klintinių Alpių dalys. Rytų Alpių pietinės juostos kalnagūbrių didžiausias aukštis 3899 m (Ortleso masyvas). Į pietvakarius nuo jo plyti Bergamo Alpės, į rytus – Dolomitinės Alpės, Karintijos Alpės, Gailtalio Alpės, Julijos Alpės, Karavankai, Savinios Alpės. Pietuose iš paleogeno-neogeno molasų (daugiausia smiltanių, konglomeratų) susidariusi siaura Priealpių zonos dalis pereina į Po lygumą.
Rytų Alpių šiauriniuose ir pietiniuose išoriniuose kalnagūbriuose iškrinta 2500–3000 mm kritulių. Prasideda Innas, Lechas, Isaras, Ennsas, Muras, Drava, Sava, Adige ir jų intakai; upės sraunios, vandeningos, yra krioklių. Gausu nedidelių ledyninės kilmės ežerų. Rytų Alpių pietvakarinėje papėdėje yra Gardos ežeras. Pasterzės ledynas (vienas didžiausių), Gepatschfernerio, Morteratscho ir kiti ledynai. Yra mineralinių versmių. Žemutiniuose šlaituose auga bukynai, spygliuočių miškai, aukštutiniuose – pievos, plyti plikos uolos.
Engadino (įkurtas 1914; Šveicarija), Stelvio nacionalinis parkas (1935; Italija), Berchtesgadeno (1978, nuo 1990 biosferos rezervatas; Vokietija), Triglavo (1981; Slovėnija), Aukštojo Tauerno (1981), Klintinių Alpių (1997; abu Austrija) nacionaliniai parkai. Hallstatto-Dachsteino Salzkammerguto kultūrinis kraštovaizdis – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1997). Julijos Alpių (2003; Italija), Vienos Miško (2005; Austrija) biosferos rezervatai. Tarpvalstybinis Karavankų geoparkas (2013). Turizmas, alpinizmas. Žiemos sportas.