rytų aukštaičių patarmė

ryt aukštačių patarm, aukštaičių tarmės dalis. Rytų aukštaičių patarmės plotas yra į rytus ir š. rytus nuo linijos Kriukai–Kirbaičiai–Krekenava–Vepriai–Kernavė–Dieveniškės. Pagal 1965 pradėtą vartoti lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją rytų aukštaičių patarmė apima visus K. Jauniaus ir A. Salio klasifikacijos rytų aukštaičius, dar vadinamus rytiečiais, ir rytų dzūkus. Rytų aukštaičių patarmės plote ne visur vienodai kitais dvigarsiais ir balsiais verčiami bendrinės lietuvių kalbos tvirtagaliai am, an, em, en ir ą, ę (pvz., kupu·, kupu., kupu / kọpọ ‘kampą’, ruñku / rọñkọ ‘ranką’, š’v’iñ’t’i·, š’v’iñ’t’i., š’v’iñ’t’i’ / š’v’ẹñ’t’ẹ ‘šventę’, t’ip’t’ / t’ẹp’t’ ‘tempti’, gru·š’t’ẽ·l’is, gru.š’t’ẽ·l’i.s, gruš’t’ẽ·l’(i)s’ / grọš’t’ẽ·l’(i)s’ ‘grąžtelis’). Didžioji rytų aukštaičių patarmės dalis, išskyrus gyvenančius šiaurės vakarų kampe (į vakarus nuo Panevėžio–Pasvalio), neišlaiko sveikų ir bendrinės kalbos tvirtapradžių dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ę (pantininkai, pontininkai, puntininkai).

rytų aukštaičių patarmė

Balsiai u, i rytų aukštaičių patarmėje tariami ir vietoj bendrinės kalbos ‑a <*‑n ir ‑e < *‑ḗn (pvz., su gálvu ‘su galva’, su kár’v’i ‘su karve’, púod’i ‘puode’). Šiaurės vakarų kampe galūnės balsiai beveik visiškai netariami – girdimas tik silpnas kvėptelėjimas (su gálv‘, su kár’v’‘, púod’‘). Kai kurių krikščioniškų vardų tarimas (pvz., Undrius ‘Andrius’, Untanas ‘Antanas’) ir tikrinių žodžių senuosiuose istoriniuose šaltiniuose rašymas (plg. 13 a. Ipatijaus metraštyje Dov’sprunk’ ‘Dausprangas’; 14 a. vokiečių kronikininkų kelių į Vilnių aprašymuose Swyntoppe, Swintappe ‘Šventoji’) rodo, kad dvigarsius am, an, em, en didesnė (rytinė) rytų aukštaičių patarmės dalis jau apie 11–12 a. buvo išvertusi um, un, im, in, manoma, dar anksčiau nosiniai balsiai ą, ę pakeisti į ų, į. Visoje rytų aukštaičių patarmėje, kaip ir pietų aukštaičių patarmėje ir dalyje gretimų vakarų aukštaičių patarmės (vidurio aukštaičių), prieš e, ei, ė kietinamas priebalsis l (pvz., lã·das ‘ledas’, láis’t’ ‘leisti’, ł·kt’, kai kur ł.das / l.das, łέis’t’ / lis’t’, lã·kt’ / l·kt’). Ne visur vienodai po l tariami en, ę (pvz., l’intà / łыntà / luntà / lọnt(a) ‘lenta’, sáulы·, sáulы., sáulы / sáulu / sáulọ ‘saulę’). Priebalsio l kietinimas prieš e tipo vokalizmą pastebimas ir senuosiuose 16–17 a. lietuvių kalbos raštuose, kurių autoriai buvo kilę iš vidurio (M. Daukša) ar rytų (K. Sirvydas) Lietuvos. Kirčiuoti žodžio kamieno (išskyrus vienskiemenių žodžių) trumpieji balsiai rytų aukštaičių patarmėje ilginami iki pusilgių ar net iki ilgųjų (pvz., k.s’t’ / kã·s’t’ ‘kàsti’, n’.š’t’ / n’ẽ·š’t’ ‘nèšti’, p.d’eda / pã·d’eda ‘pàdeda’, k’.tas / k’·tas ‘ktas’, r.das / rũ·das ‘rùdas’). Nekirčiuotus tos pozicijos ilguosius balsius didesnioji rytų aukštaičių patarmės dalis (išskyrus pačią rytinę) trumpina iki pusilgių ar (vakarinėje dalyje) iki trumpųjų (pvz., g’i.v’em / g’iv’em ‘gyviems’, gru.dám / grudám ‘grūdams’).

lietuvių kalbos tarmės

Didelė rytų aukštaičių patarmės dalis vartoja sutrumpėjusias daugiskaitos vidaus einamojo vietininko formas (pvz., gyvena miẽstuos ‘miestuose’; važiuoja miẽstuos ‘į miestus’), vardažodžių vienaskaitos vardininką su galūne ‑ys (taria i pusilgį) vietoj ‑is (pvz., m’ed’.n’i.s ‘medinis’, p’el’i.s ‘peilis’), įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos vardininko formas jáunas(i)ai / jaunas(i)a ‘jaunasis’, jaunója / jáunoja ‘jaunoji’, kelintinių skaitvardžių formas vienuolkis, ‑ė ‘vienúoliktas’, devyniolkis, ‑ė ‘devynióliktas’, prielinksnius ažu (rečiau až), par vietoj už, pas. Prielinksniai iki, ligi, po, prie daug kur vartojami su vienaskaitos naudininku ir daugiskaitos įnagininku (pvz., ik(i) / lig(i) sõdui ‘iki sodo’, iki / ligi kẽliais ‘iki kelių’, po vakariẽnei ‘po vakarienės’, po visas pažadas ‘po visų pažadų’, prie / pri dárbui ‘prie darbo’, prie / pri vaikas ‘prie vaikų’). Daugumos rytų aukštaičių patarmės plotui būdinga žodžiai (kai kurie vartojami ir bendrinėje kalboje): duon(a)kep ‘duonkubilis’, griẽžtis / griežtỹs ‘sėtinys’, gubas ‘tvartas’, kùltuvas ‘spragilas’, kúoja / kuojà ‘mekšras’, lydỹs ‘lydeka’, šustnis ‘tam tikras iš avižinių miltų gamintas valgis’, versm ‘šaltinis’, vežčios ‘vežimas, ratai’, žiauber ‘duonos kepalo kampelis, kietos plutos gabalėlis’.

Rytų aukštaičių patarmės tarminės ypatybės labai įvairuoja. Pagal 1965 lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją skiriamos šios didesnės šnektų grupės: anykštėnų tarmė, kupiškėnų tarmė, panevėžiškių tarmė, širvintiškių tarmė, uteniškių tarmė, vilniškių tarmė.

303