Ryt kláusimas, 18 a. antros pusės–20 a. pradžios tarptautinių problemų visuma, atsiradusi dėl Osmanų imperijos irimo ir didžiųjų valstybių kovos dėl jos valdų (daugiausia Europoje) pasidalijimo. Terminas pirmą kartą pavartotas Šventosios sąjungos Veronos kongrese (1822) svarstant padėtį Balkanuose, prasidėjus Graikų nepriklausomybės karui (1821–30).
Rytų klausimas iškilo 18 a. antroje pusėje, kai Rusija ir kitos Europos valstybės, pasinaudojusios Osmanų imperijos silpnėjimu, užėmė kai kurias jos žemes. Per Rusijos–Turkijos karus (1768–74, 1787–91, 1806–12) Rusija prisijungė Ukrainos teritoriją tarp Pietų Bugo ir Dniepro upių, Krymą, Besarabiją, dalį Kaukazo ir galutinai įsitvirtino prie Juodosios jūros. 1774 taikos sutartimi rusų prekybos laivai gavo teisę plaukioti Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais. Rusijos laimėjimai sukėlė kitų Europos valstybių (Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos) nerimą. 1737–39 ir 1788–90 Austrija, kariavusi su Osmanų imperija Rusijos pusėje, nuo 18 a. pabaigoje daugiau su ja nekariavo (Austrijos–Turkijos karai). Didžioji Britanija siekė išsaugoti ir dar labiau sustiprinti savo įtaką teritorijoje nuo Artimųjų Rytų iki Indijos. Prancūzija, siekianti Artimuosiuose Rytuose įgyti naujų valdų ir palaužti Didžiosios Britanijos kolonijinę galią, 18 a. pabaigoje su Osmanų imperija t. p. pradėjo tiesioginius karus. 1798 jos kariuomenė, vadovaujama Napoleono Bonaparto, okupavo Egiptą (Egipto ekspedicija, 1798–1801). Prancūzijos ekspansija privertė Osmanų imperiją 1799 ir 1805 sudaryti sąjungines sutartis su Rusija, pagal kurias Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais gavo teisę plaukioti ir jos karo laivai, 1799 – su Didžiąja Britanija. 1801 Prancūzijos kariuomenę Egipte įveikė britai; Egipte formaliai buvo atkurta Osmanų imperijos valdžia. Prancūzijos ir Rusijos nesutarimai Rytų klausimu iš esmės sužlugdė 1807–08 Aleksandro I ir Napoleono I derybas dėl Osmanų imperijos padalijimo.
19 a. 3 dešimtmetyje Rytų klausimas paaštrėjo. Tai buvo susiję su Balkanų tautų išsivaduojamuoju judėjimu, vis labiau stiprėjančiu kai kurių Osmanų imperijos provincijų separatizmu. Per 1821–30 Graikų nepriklausomybės karą, kurį parėmė ir Europos didžiosios valstybės, Graikija išsikovojo nepriklausomybę. 1828–29 su Osmanų imperija, siekdama paremti graikus ir sustiprinti įtaką Balkanuose bei Rytų Europoje, kariavo ir Rusija; 1829 Adrianopolio taikos sutartimi Rusija įgijo naujų valdų prie Juodosios jūros ir Kaukaze, autonomiją gavo Serbija, sultono valdžia buvo apribota Moldavijoje ir Valakijoje. 1833 sutartimi su Rusija Osmanų imperija įsipareigojo užsienio valstybių karo su Rusija atveju uždaryti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius šių valstybių karo laivams. Nuo Rusijos siekė neatsilikti ir kitos valstybės. 1830–48 Prancūzija nukariavo Alžyrą. 1831–33 ir 1839–40, siekdamas išsivaduoti iš vasalinės priklausomybės ir išplėsti savo valdas, su Osmanų imperija kariavo Egipto valdytojas Muchamedas Alijus (Egipto krizės). Osmanų imperiją nuo visiško pralaimėjimo išgelbėjo tik Didžioji Britanija ir Austrija, kurios ją siekė išsaugoti kaip atsvarą Rusijos ekspansijai. 1838 Didžioji Britanija ir Prancūzija primetė Osmanų imperijai nelygiateises prekybos sutartis, kurios sustiprino jos ekonominę priklausomybę nuo šių valstybių. 19 a. viduryje Rusija, siekdama įsigalėti sąsiauriuose ir suskaldyti Osmanų imperiją, pradėjo su ja karą (Krymo karas 1853–56). Į karą Osmanų imperijos pusėje stojo Didžioji Britanija, Prancūzija, Sardinija (nuo 1871 Italija). Rusija pralaimėjo. Paryžiaus taika (1856), sudaryta pasibaigus šiam karui, Artimuosiuose Rytuose sustiprino Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos ir susilpnino Rusijos įtaką.
19 a. 6 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmetyje Rytų klausimą dar labiau paaštrino platus Balkanų tautų išsivaduojamasis judėjimas, daugelyje vietų peraugęs į sukilimus ir 1877 Rusijos vėl pradėtas karas su Osmanų imperija (Rusijos–Turkijos karas, 1877–78). Rusijos pergalė šiame kare Balkanų pusiasalyje labai susilpnino Osmanų imperiją ir sustiprino Rusijos pozicijas. Taikos sutarties su Osmanų imperija sąlygomis Juodkalnija, Serbija ir Rumunija tapo nepriklausomos, Bulgarijai, Bosnijai ir Hercegovinai suteikta autonomija, Rusija gavo žemių Kaukaze ir prie Juodosios jūros. Rusijos pozicijų Balkanuose sustiprėjimas sukėlė Vakarų valstybių nepasitenkinimą. 1878 Berlyno kongrese Rusija buvo priversta atsisakyti dalies šių laimėjimų. Savo ruožtu Vakarų valstybės, pasinaudodamos Osmanų imperijos silpnumu, t. p. užėmė jos žemių. 1878 Didžioji Britanija okupavo Kiprą, 1882 – Egiptą, 1881 Prancūzijos protektoratu tapo Tunisas. 1878 su Berlyno kongreso pritarimu Austrija‑Vengrija okupavo Bosniją ir Hercegoviną. Tai labai paaštrino Austrijos‑Vengrijos ir Rusijos santykius.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje buvo Rytų klausimo paskutinė stadija. Tai susiję su tuo metu pasaulyje prasidėjusia didžiųjų valstybių kova dėl kolonijų ir prekių realizavimo rinkų perdalijimo. Vokietijos siekis įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose (19 a. pabaigoje pradėtas tiesti Bagdado geležinkelis) ir Osmanų imperijos valdančiųjų sluoksnių suartėjimas su ja, Austrijos‑Vengrijos ekspansija Balkanuose (1908 ji aneksavo Bosniją ir Hercegoviną) ir Vokietijos parama jai labai paaštrino Didžiosios Britanijos ir Vokietijos, Rusijos ir Vokietijos, Austrijos‑Vengrijos ir Rusijos santykius. Rytų klausimui didelę įtaką ir toliau darė Osmanų imperijos pajungtų tautų – armėnų, arabų, makedonų ir kitų – išsivaduojamasis judėjimas. Europos valstybės ir toliau naudojosi Osmanų imperijos silpnėjimu. Per Italijos–Turkijos karą (1911–12) Italija užėmė Libiją. Per Balkanų karus (1912–13) Osmanų imperija neteko beveik visų valdų Balkanų pusiasalyje. 1914 pabaigoje, siekdama atgauti per 20 a. pradžios karus prarastas žemes bei įtaką, Osmanų imperija įstojo į I pasaulinį karą Vokietijos ir jos sąjungininkių pusėje. Karo metu Antantės valstybės sudarė kelias sutartis dėl imperijos padalijimo. Osmanų imperija karą pralaimėjo. 1918 Antantės valstybių kariuomenės okupavo Juodosios jūros sąsiaurius, Rytų Trakiją, dalį Anatolijos, perėmė Stambulo kontrolę. 1919 05 Antantės nutarimu Mažojoje Azijoje išsilaipino Graikijos kariuomenė, kuri turėjo okupuoti Turkiją (Graikijos–Turkijos karas, 1919–22). Paryžiaus taikos konferencijoje (1919–20) buvo parengtas taikos sutarties su Osmanų imperijos sultonu projektas, kuriame numatyta imperijos (ir dalies turkų žemių) padalijimas (Sèvres’o taika). Konferencijoje svarstytas ir Turkijos kaip mandatinės teritorijos perdavimo Jungtinėms Amerikos Valstijoms klausimas. Turkijoje prasidėjo išsivaduojamasis karas, kuris sutrukdė šiuos planus realizuoti (Kemalio revoliucija). Turkai iki 1922 Graikijos kariuomenę iš šalies beveik išstūmė. Antantės valstybės buvo priverstos atsisakyti Osmanų imperijos sultonui primestos taikos sutarties. 1923 07 su Turkija jos pasirašė Lozanos taikos sutartį, kuri juridiškai įformino Osmanų imperijos suirimą ir nustatė naujas Turkijos Respublikos sienas, kurias pripažino didžiosios valstybės. Tai reiškė Rytų klausimo kaip tarptautinės politikos problemos panaikinimą.