Ryt Lietuvõs plkapių kultūrà, plkapių kultūrà, dabartinės Lietuvos archeologinė kultūra. Gyvavo 2–12 amžiuje. Paplitimo ribos vakaruose siekė Šventąją ir Nemuno vidurupį, rytuose – Lydos apylinkes, pietuose – Drucminus (Varėnos rj.). Dėl kultūros kilmės diskutuojama: ji siejama su brūkšniuotosios keramikos kultūra (E. Jovaiša, R. Kulikauskienė) ir baltų gentimis (A. Tautavičius, A. Luchtanas) bei Wielbarko kultūra (V. Vaitkevičius).
Rytų Lietuvos pilkapių kultūros gyventojai, tapatinami su lietuvių gentimi (lietuvių tautos kilmė ir raida), gyveno įtvirtintose arba atvirose gyvenvietėse, esančiose šalia piliakalnių. Gynybai naudoti piliakalniai, kuriuose vėliau statytos medinės pilys. 3–5 a. mirusieji laidoti nedeginti, pilkapiuose su akmenų vainikais ir žemės sampilais arba pilkapiuose su žemės ir akmenų sampilais. Aptinkama žmonių ir žirgų kapų. Įkapės: ginklai (pentiniai kirviai, ietys, kovos peiliai, skydai, dviašmeniai kalavijai), darbo įrankiai (ylos, pjautuvai, verpstukai), papuošalai (segės, apyrankės, žiedai, antsmilkiniai, antkaklės, smeigtukai, karoliai).
5–6 a. įsigalėjo deginimo paprotys, 7 a. pilkapiai vietoj akmenų vainikų buvo juosiami grioviais. Žirgai laidoti sudeginti arba nedeginti, su aprangos detalėmis (žąslais, balno kilpomis, dekoratyvinėmis įvijomis, diržų sagtimis, pjautuvais). Žmonių įkapės: ginklai (ietigaliai, peiliai, kovos kirviai), darbo įrankiai (ylos, peiliukai, verpstukai), papuošalai (segės, apyrankės, žiedai, antkaklės, apgalviai, karoliai, smeigtukai). Gyventojai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, metalo gamyba.
3044