Rytų Prūsija

Ryt Prsija, Rýtprūsiai (vokiečių k. Ostpreussen), Ryt Prsijos provncija (vokiečių k. Provinz Ostpreussen), 1772–1945 gyvavusi Prūsijos valstybės valda Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje tarp Vyslos ir Nemuno žemupių. Apėmė Prūsą (su Mozūrija) ir Mažąją Lietuvą. 1815–24 ir 1878–1945 sudarė Rytų Prūsijos provinciją, 1824–78 su Vakarų Prūsija – vieną Prūsijos provinciją. 1871–1945 su visa Prūsijos valstybe priklausė Vokietijos imperijai. Administracinis centras Karaliaučius.

Rytų Prūsija susidarė iš Vokiečių ordino 13 a. užkariautų baltų (daugiausia prūsų) žemių. Po Lenkijos ir Lietuvos Valstybės 3 padalijimų (1772, 1793 ir 1795) šiai valdai 1772–93, 1815–1919 priklausė dar ir Kulmo žemė, Varmė, 1793–1807 – Plocko, Balstogės, Lomžos, nuo 1921 – ir Marienburgo, Elbingo apylinkės. Iš 1793–95 prijungtų Plocko, Balstogės, Lomžos apylinkių ir lietuviškos Užnemunės 1795–1807 gyvavo Prūsijos karalystės provincija Naujoji Rytų Prūsija. Nuo 19 a. Rytprūsių plotas ėmė mažėti. Pagal Prancūzijos ir Rusijos sudarytą Tilžės taiką (1807) Naujoji Rytų Prūsija buvo panaikinta, o pagal Versalio taiką (1919) nuo Rytprūsių atskirti Klaipėdos kraštas ir Kulmo žemė.

Dažniausiai Rytų Prūsija ir vadinamas tik tas regionas (be Klaipėdos kr.), kuris Vokietijai liko po I pasaulinio karo ir 1922–39 sudarė jos provinciją. 1939–45 jai priklausė nacių Vokietijos užgrobti Klaipėdos kraštas, Suvalkų ir Kulmo žemės. Nuo Vokietijos Rytų Prūsiją skyrė Lenkijos koridorius ir laisvasis Dancigo miestas. Iš pradžių Rytų Prūsiją sudarė teritoriniai administraciniai vienetai – Lietuvos departamentas (1736–1818) ir Rytų Prūsijos departamentas (1723–1818). Nuo 1818 vietoj jų iki 1945 veikė Gumbinės apygarda ir Karaliaučiaus apygarda. 1905 sudaryta Allensteino (Alnaštyno), po 1918 – ir Marienwerderio (1922–39 – Vakarų Prūsijos) apygardos.

18 a. pabaigoje Rytų Prūsijos plotas buvo apie 36 000 km², 1939 – apie 37 000 km² su 2 mln. 488 000 gyventojų. Be vokiečių, gyveno Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų), lenkų ir mozūrų, dar išlikusių vokietkalbių prūsų, gyvenančių Mažojoje Lietuvoje, Varmėje, Mozūrijoje. Po I pasaulinio karo teritorijoje nuo Vyslos iki Nemuno gyventojų daugumą sudarė jau vokiečiai ir vokietkalbiai baltai, vokietėjantys lenkai su mozūrais; tai buvo vokiškosios kolonizacijos, asimiliacijos, akultūracijos, nuo 19 a. antros pusės – ir prievartinės germanizacijos padarinys. Po II pasaulinio karo Potsdamo konferencijos (1945) nutarimais Rytų Prūsijos šiaurinė dalis (apie 13 500 km²) perduota administruoti SSRS (Karaliaučiaus krašte 1946 sudaryta Kaliningrado sritis), o pietinė dalis (apie 2/3 Rytprūsių – apie 23 490 km²) – Lenkijai. Klaipėdos kr. (2416 km²) buvo grąžintas Lietuvai (1940–41 ir 1944–90 LSSR).

L: A. Matulevičius Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis Vilnius 1989; M. Brakas Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija Vilnius 1995; A. Weiß Preußisch‑Litauen und Masuren 3 Bde. Rudolstadt 1878–79; H. Boockmann Ostpreußen und Westpreußen / Deutsche Geschichte im Osten Europas. Siedler Berlin 1992; Zagadnienia narodowościowe w Prusach Wschodnich w XIX i XX wieku Olsztyn 1993; H. Schön Tragödie Ostpreußen Arndt 1999; J. Jasiński Między Prusami a Polską Olsztyn 2003; A. Kossert Ostpreussen: Geschichte und Mythos München 2005.

415

164