Rytų Prūsijos departamentas

Ryt Prsijos departameñtas (vokiečių k. Ostpreussisches Departement), 1723–1818 Prūsijos karalystės teritorinis administracinis vienetas. Kartais vadintas Rytų Prūsija. Priklausė jos vakarinė teritorija (rytinė – Lietuvos departamentui). Sudarytas per 18 a. pirmos pusės didžiąją vokiškąją kolonizaciją Prūsijos valstybėje darant reformas, siekiant padidinti kariuomenę rekrūtais, patobulinti valstybinių (karališkųjų) domenų valdymą. Centras – Karaliaučius. Centrinė administracinė įstaiga – Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai.

Po 1752 reformos departamentą sudarė 8 didelės apskritys (vokiškai Kreis), prilygstančios nedidelėms sritims: Žiokų, Tepliuvos (Semboje), Brandenburgo (Notangoje), Rastenburgo (Bartoje), Brunsbergo, Heilsbergo (Varmėje; pastarosios dvi veikė nuo 1772 – po Lenkijos ir Lietuvos Valstybės I padalijimo), Morungo (Pagudėje) ir Neidenburgo (Sasnoje).

1750 departamente buvo 4550 (5 %) kulmiškių, laisvųjų valstiečių ir seniūnų, 14 758 (16 %) valstiečiai baudžiauninkai ir smuklininkai, 7512 (8 %) trobelninkų ir daržininkų, 16 267 (19 %) padienininkai, 15 296 (17 %) bernai ir patarnautojai, 11 300 (13 %) pusbernių, 19 919 (22 %) mergų ir pusmergių. 1802 jame buvo 6063 (5 %) kulmiškiai, laisvieji valstiečiai ir seniūnai, 20 058 valstiečiai baudžiauninkai ir smuklininkai (15 %), 7343 (6 %) trobelninkai ir daržininkai, 33 110 (26 %) padienininkų, 21 113 (16 %) bernų ir patarnautojų, 15 412 (12 %) pusbernių, 26 022 (20 %) mergos ir pusmergės.

18 a. pabaigoje valstybinėje žemėje buvo 138 valsčiai su 1666 kaimais, iš jų 10 kaimų (0,6 %) paveldimai laisvųjų žmonių, 966 (58 %) – lažininkų, 137 (8 %) – šatulinių valstiečių, 21 (1 %) – šatulinių kulmiškių, 290 (18 %) – kulmiškių, 97 (6 %) – mišrių (lažininkų, činšininkų, kulmiškių), 7 (0,4 %) – grynai kolonistų. 1800 departamente didžiausia bajorų žemėvalda buvo Brandenburgo, Morungo, Rastenburgo ir Žiokų apskrityse. 18 a. pabaigoje bajorų privačioje žemėje buvo 742 (37 %) lažininkų, 70 (3 %) grynųjų činšininkų, činšininkų ir paveldimų laisvųjų kaimų.

1801 Rytų Prūsijos departamento plotas – 20 000 km² (su Baltijos jūros plotu – 22 360 km²), apie 414 000 gyventojų; šiaurinėje dalyje (Labguvos, Žiokų, Tepliuvos apskritys) gausiai gyveno Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų), pietinėje ir pietrytinėje dalyse – lenkų bei mozūrų, vakarinėje dalyje – daugiausia vokiečių. Buvo 47 miestai. Po prancūzmečio, 1815–18 departamentas buvo pertvarkytas į Karaliaučiaus apygardą.

415