Rytų skolinamoji kasa
Ryt skõlinamoji kasà („Darlehnskasse Ost“), Vokietijos ir Lietuvos kredito ir pinigų emisijos įstaiga, veikusi Oberoste. 1916 Vokietija Rytų skolinamąją kasą įkūrė Poznanėje kaip Rytų prekybos ir pramonės banko (Ostbank für Handel und Gewerbe) padalinį. 1917 03 30 ji pertvarkyta į savarankišką kredito įstaigą ir perkelta į Kauną, turėjo skyrius Vilniuje ir Šiauliuose. Teikė trumpalaikes paskolas, leido pinigus (ostrublius, ostmarkes), 1918–22 (iki Lietuvos banko įsteigimo) atliko Lietuvos emisijos banko funkcijas. Kasai vadovavo trijų asmenų, skiriamų Rytų kariuomenės vado, kuratoriumas. Baltijos valstybių tautoms atkūrus valstybingumą Rytų skolinamosios kasos pinigai (oficialiai padengti vertybiniais popieriais, Rusijos imperijos rubliais, prekėmis ir kitomis vertybėmis) liko jų apyvartoje (Latvijoje ir Estijoje jie buvo vertinami labiau už nacionalinius). 1919–21 veikė Rytų skolinamosios kasos skyrius Taline, jis gautas ostmarkes Vokietijoje keisdavo į markes, už kurias tiekdavo Estijai prekes. Bandymai plėtoti tokią veiklą Latvijoje 1921 baigėsi nesėkme.
1918 Rytų skolinamoji kasa suteikė Lietuvai 110 mln. ostmarkių kreditą, ostmarkės (vadintos auksinais) tapo teisėta mokamąja priemone Lietuvoje. Lietuva įsipareigojo įsivedusi savo pinigus atiduoti ostmarkes ir ostrublius Rytų skolinamajai kasai už Vokietijos arba Prūsijos iždo vekselius, Vokietijos bankų vertybes. Rytų skolinamoji kasa įsipareigojo nedidinti pinigų emisijos be Lietuvos vyriausybės žinios, bet įsipareigojimo neįvykdė – manoma, kad 1918 pabaigoje į apyvartą buvo išleista 415 mln., 1921 – daugiau kaip 700 mln. ostmarkių. Nuostoliai dėl Rytų skolinamosios kasos veiklos (infliacija, priverstinis užsienio valiutos keitimas į Rytų skolinamosios kasos pinigus, emisijos pelno pasisavinimas), manoma, sudarė apie 40 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. 1922 įvedus litą Rytų skolinamosios kasos pinigai buvo keičiami į litus, Lietuvos bankas per kitus bankus Rytų skolinamosios kasos pinigus parduodavo Berlyno biržoje, už gautas lėšas buvo perkama Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių ir aukso. 1924 sutartimi Lietuva atsisakė pretenzijų į karo nuostolius ir Rytų skolinamosios kasos pinigų emisijos pelną, Vokietija – pretenzijų į Lietuvos skolas ir atlyginimo už karo metų investicijas Lietuvoje.