Ryt Timòro istòrija
Ikikolonijinis ir kolonijinis laikotarpis
Dabartinio Rytų Timoro teritorijoje prieš keturis tūkstantmečius gyveno australoidinės rasės senovės papuasų tautos. Prieš maždaug 3500 m. į salą pradėjo keltis melaneziečiai, prieš maždaug 2500 m. – protomalajų gentys. Viduriniais amžiais joje gyvavo kelios smulkios valstybėlės. 1515 į Rytų Timorą atvyko portugalai, kurie 16 a. viduryje jį pavertė savo kolonija. 17 a. salos vakarinę dalį užėmė olandai. 1859 Lisabonos sutartimi Timoro sala buvo formaliai padalyta Olandijai (atiteko salos vakarinė dalis; prijungta prie Olandijos Ost Indijos / Indonezijos) ir Portugalijai (atiteko salos rytinė dalis; dabartinio Rytų Timoro teritorija); siena galutinai nustatyta 1916.
portugalų Ai Pelo kalėjimo (19 a. pabaiga) griuvėsiai
Nuo 19 a. buvo plėtojamas plantacinis ūkis (auginami kavamedžiai, cukranendrės, vilnamedžiai). Per II pasaulinį karą 1941 Rytų Timorą okupavo Olandija ir Australija, 1942–45 – Japonija. 1945, Japonijai karą pralaimėjus, Rytų Timore atkurta Portugalijos valdžia. Rytų Timoras tapo metropolijos politinių kalinių tremties vieta. Apie 32 % jo biudžeto buvo skiriama kolonijinei kariuomenei išlaikyti, 9 % – švietimui, 4 % – socialinei rūpybai. Neraštingieji sudarė net 90 % visų vietos gyventojų. 1974 Portugalijoje žlugus autoritariniam režimui prasidėjo jos kolonijų dekolonizavimas; 1974 04 25 Portugalijos vyriausybė pripažino jos valdomo Rytų Timoro teisę būti nepriklausomam. Šalyje pradėjo kurtis politinės partijos, kurių vienos (Timoro demokratų sąjunga, įkurta 1974) pritarė Rytų Timoro kaip Portugalijos užjūrio provincijos statusui, kitos (Timoro liaudies demokratinė asociacija, įkurta 1974) buvo už prisijungimą prie Indonezijos, dar kitos (Rytų Timoro nepriklausomybės revoliucinis frontas, įkurtas 1974) – už nepriklausomybę. 1975 08 Portugalijos kariuomenė ir valdžia iš Rytų Timoro pasitraukė. Šalyje prasidėjo įvairių grupuočių kova (ir ginkluota).
Indonezijos valdymas
1975 11 28 Rytų Timoro nepriklausomybės revoliucinis frontas, kuris kontroliavo didesniąją Rytų Timoro dalį, paskelbė nepriklausomybės deklaraciją ir Rytų Timoro liaudies demokratinę respubliką. 1975 12 09 prisijungimo prie Indonezijos šalininkai, remiami Indonezijos kariuomenės, užėmė sostinę Dilį. 1975 12 Jungtinių Tautų Saugumo Taryba ir Generalinė Asamblėja paskelbė Indonezijos veiksmus neteisėtais ir pareikalavo išvesti kariuomenę. Indonezija šiuos reikalavimus ignoravo ir 1976 07 17 paskelbė Rytų Timoro aneksiją; jis tapo Indonezijos 27 provincija. Vadovaujant Rytų Timoro nepriklausomybės revoliuciniam frontui šalyje prasidėjo ginkluota kova prieš okupacinę valdžią. Indonezijos valdžia į tai atsakė represijomis. Okupacijos metais žuvo nuo 50 000 iki 200 000 žm.; 1974 Rytų Timore iš viso buvo apie 600 000 gyventojų. Ūkio pagrindą sudarė kavos, palmių aliejaus, kopros ir odų eksportas. Indonezijos valdžia siekė integruoti rytų timoriečius į indoneziečių tautą. Uždrausta vartoti portugalų kalbą, buvo plečiamas indoneziečių kalbos vartojimas. Plačiai praktikuota musulmonų iš Indonezijos vakarinės dalies (Javos, Maduros, Bali, Pietų Sulawesi ir kitų) perkėlimas į Rytų Timorą.
Nepriklausomybės laikotarpis
1998 05, Indonezijos prezidentui Suharto po kelių mėnesių trukusių bruzdėjimų atsistatydinus, susidarė palankios sąlygos atkurti ir Rytų Timoro nepriklausomybę. Per 1999 08 30 referendumą, kurį stebėjo Jungtinių Tautų atstovai, už ją pasisakė 78,5 % Rytų Timoro gyventojų. Šalyje vėl kilo nepriklausomybės šalininkų ir priešininkų susirėmimai. 1999 09 į Rytų Timorą buvo įvestos Jungtinių Tautų karinės pajėgos ir administracija, o Indonezijos kariuomenė ir valdžia pasitraukė. 1999 10 19 Indonezijos vyriausybė anuliavo nutarimą dėl Rytų Timoro prijungimo prie Indonezijos. 2002 03 patvirtinta konstitucija (įvesta parlamentinė respublika, įtvirtinta daugiapartinė politinė sistema). 2002 04 įvyko prezidento rinkimai; Rytų Timoro prezidentu (pirmuoju) buvo išrinktas Rytų Timoro nepriklausomybės revoliucinio fronto atstovas X. Gusmão (pareigas ėjo iki 2007, 2007–15 – ministras pirmininkas). 2002 05 20 oficialiai paskelbta Rytų Timoro nepriklausomybė; Jungtinių Tautų administracija ir karinės pajėgos iš Rytų Timoro pasitraukė.
Rytų Timoro nepriklausomybės šalininkų mitingo dalyviai (1999 09–10)
X. Gusmão grįžta į Rytų Timorą po sėkmingų derybų su Australija dėl jūros sienos (2017 09 04)
Rytų Timoro ūkio atkūrimas ir plėtra priklausė nuo tarptautinių organizacijų ir kai kurių valstybių dotacijų; 2004/2005 finansinių metų biudžete apie 82 % pajamų gauta iš užsienio šaltinių. 2006 05 sostinėje Dilyje kilo masiniai neramumai; žuvo apie 30 žmonių. Jiems nuslopinti ir tvarkai užtikrinti į Rytų Timorą 2006 07 buvo įvestos tarptautinės karinės pajėgos (Australijos, Naujosios Zelandijos, Malaizijos ir kitų valstybių). Masiniai neramumai Rytų Timore vyko ir 2007 kovą bei gegužę. 2007–12 Rytų Timoro prezidentas buvo J. M. Ramosas-Horta, 2012–17 – Tauras Matanas Ruakas (nuo 2018 06 ministras pirmininkas), 2017–22 – Francisco Guterresas. Per 2007, 2012 ir 2017 parlamento rinkimus daugiausia balsų gavo dvi partijos: Rytų Timoro nepriklausomybės revoliucinis frontas (iš 657 vietų atitinkamai 21, 25, 23) ir Rytų Timoro atkūrimo nacionalinis kongresas (18, 20, 227 vietos, įkurtas 2007). 2008 02 sukilę kareiviai įsiveržė į valstybės vadovų rezidencijas, sužeidė prezidentą J. M. Ramosą-Hortą, apšaudė ministro pirmininko X. Gusmão mašiną (manoma, tai galėjo būti bandymas įvykdyti valstybės perversmą). Prezidentui Francisco Guterresui 2018 01 paleidus parlamentą (nepavykus patvirtinti biudžeto kilo politinė krizė) 2018 05 surengti pirmalaikiai parlamento rinkimai, juose 347 vietas laimėjo Sąjunga už pokyčius ir progresą (sudaro Rytų Timoro atkūrimo nacionalinis kongresas, 2015 įkurta Liaudies išsivadavimo partija ir kitos partijos). 2022 04 prezidento rinkimus vėl laimėjo J. M. Ramosas-Horta.
Rytų Timoras – Jungtinių Tautų ir Portugalų kalbos šalių bendrijos narys nuo 2002. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2013.
Rytų Timoro konstitucinė santvarka
Rytų Timoro partijos ir profsąjungos