šãbas (hebr. šāvat – baigti, ilsėtis), judaizme – septintoji savaitės diena, švenčiama kaip prisiminimas ir liudijimas, kad Dievas yra Kūrėjas, išvedęs žydus iš Egipto nelaisvės. Šabas skirtas poilsiui. Prasideda kelios minutės prieš saulėlydį penktadienio vakare ir baigiasi šeštadienį, kai danguje pasirodo 3 žvaigždės. Biblijos pasakojime apie pasaulio kūrimą teigiama, kad 7 dieną Dievas liovėsi kūręs pasaulį, todėl ji buvo paskelbta šventa (Pr 2, 3). Ypatingas 7 dienos statusas yra minimas ir pasakojime apie manos (mana) kritimą: Dievas 5 dienas dalijo jos tiek, kad užtektų dienai, o 6 d. izraelitai prisirinko jos dvigubai, atsidėdami ir iškilmingai poilsio dienai (Iš 16, 22–23). Dekaloge sakoma, kad savaitės 7 dieną draudžiama dirbti, čia šabas tapatinamas su septintąja kūrimo diena (Iš 20, 8–11). Išėjimo knygoje nurodoma, kad šabas yra skirtas visiems: net vergams ir darbiniams gyvuliams (Iš 23, 12; 34, 21; Įst 5, 14–15). Šabo dieną, be kasdienių aukų, Šventykloje (Jeruzalės šventykla) buvo paskirtos ir papildomos aukos (Sk 28, 9–10).
šabo pietūs
Babilonijos tremties (Babilonijos nelaisvė) ir potremtiniu laikotarpiu šabo reikšmė sustiprėjo (Iz 56, 2; Neh 10, 32). Manyta, kad Jeruzalės ir visos karalių dinastijos likimas priklauso nuo šabo laikymosi (Jer 17, 19–27). Rabinistinėje literatūroje tvirtinama, kad jei bent kartą bus tinkamai laikomasi šabo, pasirodys mesijas. Per šabą uždrausta dirbti 39 rūšių darbus; prie jų pridedama ir papildomų, vadinamų Toros tvora. Ortodoksinio judaizmo atstovai per šabą draudžia važiuoti automobiliu, reformuotojo šalininkai leidžia, konservatyviojo – tik iki sinagogos ir atgal. Per šabą 3 kartus valgomi pietūs.
Šabo išvakarėse namų šeimininkė uždega mažiausiai 2 žvakes: viena primena, kad jau šabas, kita – kad reikia jo laikytis. Valgant ant stalo padedami 2 kepalai chalos (neraugintos duonos), uždengti servetėle. Jie simbolizuoja dvigubą manos porciją. Šabui naudojami reikmenys dažniausiai yra puošnesni nei kasdieniai. Šabo pradžioje pasakoma specialus pašventinimas (kidušas), o baigiantis – šabo atskyrimo nuo paprastų dienų palaiminimas (havdala). Prieš skaitant kidušą, tėvai laimina vaikus. Valgant giedama specialios giesmės (zemirot), jei įmanoma, šabo pietums pasikviečiama svečių. Sinagogoje t. p. vyksta speciali liturgija. Kabalistinė tradicija (Kabala) moko, kad per šabą keičiasi visa pasaulio tvarka: šviesa sklinda nuo aukščiausiosios sfiros iki žemiausiosios, o iš čia pasklinda visiems žmonėms.
šabo atributai – 2 kepalai chalos (neraugintos duonos), uždengti servetėle, 2 uždegtos žvakės, vynas
L: A. J. Heschel Šabas Vilnius 2016.
2182