sabatianzmas, 17–19 a. mesianistinis, Kabalos elementų turintis judėjimas. Pradininkas – Šabtajus Cvi (iš čia sabatianizmo pavadinimas), po jo mirties sabatianizmas plito įvairiomis atšakomis ir formomis. Daugiausia sabatianizmo šalininkų susitelkė Turkijoje, Italijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Neretai jų grupėms slapta priklausė ir kai kurie rabinistinio judaizmo atstovai. Vienas žymiausių sabatianizmo lyderių buvo A. M. Cardozas (apie 1630–1706) iš Smirnos (dabar İzmiras), skelbęs kad yra skirtumas tarp filosofų bei pagonių Dievo ir Izraelio Dievo. Gausi sabatianistų grupė Doenmeh (sunyko 20 a. viduryje), vadovaujama Šabtajaus Cvi uošvio, veikė Salonikuose. Jos nariai tikėjo, kad privalu nueiti vadinamąjį mesijo (juo laikė Šabtajų Cvi) kelią, todėl daugelis, kaip Šabtajus Cvi prieš mirtį, priėmė islamą, viešai jį praktikavo, bet slapta laikėsi judaizmo priesakų. 18 a. nuo Doenmeh atskilo grupė, vadovaujama Baruchijos Russo (1695–1740), kuris skelbė, kad mesianistinė Tora panaikina su seksualiniais draudimais susijusius 36 priesakus. Grupės nariai tikėjo Šabtajaus Cvi dieviškumu ir reinkarnacija. Svarbus sabatianizmo centras buvo Modena, čia susitelkusių sabatianizmo lyderis A. Rovigo (1650–1713) su mokiniais parašė Šabtajaus Cvi hagiografiją. Cadoko iš Gardino suburta grupė propagavo radikalųjį asketizmą, rengėsi emigruoti į Palestiną ir laukti Šabtajaus Cvi antrojo pasirodymo (18 a. pradžioje daug sabatianizmo narių atvyko į Jeruzalę, bet kilus vidiniams nesutarimams daugelis grįžo). 1725 rabinistinio judaizmo atstovai viešai pasmerkė Šabtajų Cvi ir jo šalininkus. Sabatianistai veikė slapta (Paduvoje grupę subūrė M. Ch. Luzzatto, viešai smerkęs ir atmetęs sabatianizmo nuostatas). 1756 Podolėje susikūrė kraštutinė sabatianizmo atšaka, vadovaujama J. Franko (1726–91; frankizmas sunyko 19 a.); jis buvo laikomas pranašu ir Šabtajaus Cvi įsikūnijimu. J. Frankas teigė, kad Dievas turi gyventi širdyje, o tikintieji gali priimti bet kurią religiją ir apeigas, nė vienos jų nelaikydami teisinga.
LIETUVOJE žymiausias sabatianizmo atstovas buvo Vilniuje gyvenęs Jošua Hešelis ben Josefas, dažniausiai vadinamas Hešeliu Zorefu (1663–1700). Jis parašė veikalą Sefer ha-Zoref (išliko kelios dalys), laikomą ateities mesijo Tora. Autoritetu jį pripažino ir chasidizmo pradininkas Baalas Šem Tovas.
2182