sabelijonai

sabelijõnai, sabelijonzmas, ankstyvosios krikščionybės vienos trinitarinės erezijos šalininkai. Kunigo Sabelijaus (2 a. pabaiga–3 a.) sekėjai (iš čia pavadinimas). Sabelijus pakeitė Smirnos presbiterio modalizmo šalininko Noeto Smirniečio (apie 170–tarp 189–198) Švenčiausiosios Trejybės doktriną ir teigė, kad vienatinis Dievas apsireiškė Senajame Testamente kaip Tėvas, įsikūnijo kaip Sūnus, o apaštalams apsireiškė kaip Šventoji Dvasia, vadinasi, ant kryžiaus kenčiant Jėzui, iš tiesų kentėjęs Dievas Tėvas. Tokiu būdu paneigė Origeno trinitarinę teologiją, t. y. Švenčiausiosios Trejybės asmenų – Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios – hipostatinę vienovę ir mokė apie skirtingas Dievo apraiškas ar veikimo būdus (modusus; sabelijonizmas dar vadinamas vėlyvuoju modalizmu). Teigė, kad vienatinis Dievas apsireiškė kaip Išganytojas (Kristus) ir Pašventintojas (Šventoji Dvasia). Šios vienatinio Dievo apraiškos buvo laikomos trimis skirtingais jo aspektais: substancija (Tėvas), mintis, arba Logas (Sūnus), ir valia (Šventoji Dvasia).

Sabelijaus mokymas išplito Šiaurės Afrikoje, Mažojoje Azijoje ir Mesopotamijoje. Su sabelijonizmu kovojo Aleksandrijos vyskupas Dionisijas Aleksandrietis, šv. Ipolitas ir apie 220 Romoje popiežius Kalikstas I. Nikėjos I susirinkimas (325) pasmerkė antitrinitorius ir patvirtino Jėzaus dievystę. Pasmerktas kaip erezija 4 a. sabelijonizmas ėmė nykti. Apraiškų esama socinizmo doktrinoje, E. Swedenborgo religijos filosofijoje.

-modalizmas