sabnai (lot. Sabini), senovės italikų gentys. Kalbėjo oskų kalbai ir umbrų kalbai gimininga kalba. Gyveno dar prieš Romos įkūrimą dabartinės Italijos Lacijaus, Abruzzo, Umbrijos srityse, Apeninų priekalnėse.
5–4 a. kariavo su Roma ir apie 290 pr. Kr. buvo romėnų nukariauti. 268 pr. Kr. jiems suteikta Romos pilietybė. Netrukus sabinai buvo lotynizuoti. Žymiausieji legendiniai sabinai: antrasis Romos karalius Numa Pompilijus, sabinų karalius Titas Tacijus. Manoma, kad sabinai, gyvenę Romos Kvirinalo, Viminalo ir Eskvilino kalvose, buvo reikšmingi formuojantis romėnų tautybei. Pasak mito, Romos įkūrėjas Romulas (Romulas ir Remas) pakvietęs kaimynystėje gyvenusius sabinus kartu su žmonomis ir dukterimis į šventę dievo Konso garbei. Romėnai merginas pagrobę; pats Romulas vedęs sabinę Hersiliją. Kai maždaug po metų Kurų (Cures) karaliaus Tito Tacijaus surinkta sabinų kariuomenė priartėjo prie Romos ir užėmė Kapitolijaus kalvą, prieš juos išėjo sabinės, rankose laikančios kūdikius. Sabinai ir romėnai susitaikę ir susivieniję.
Sabinių pagrobimas (aliejus, 1799, dailininkas J. L. Davidas, Luvras Paryžiuje)