Šãbis (vok. Schabe), Skabys ? ?, 1259 prasidėjusio žiemgalių sukilimo vadas. Po žemaičių pergalės Skuodo mūšyje (1259 pradžioje) su Livonijos ordino kariuomene kilo žiemgalių sukilimas prieš ordino valdžią. Pagal Šabio sumanymą žiemgaliai sušaukė į sueigą Žiemgalos pilyse esančius vokiečių fogtus ir liepė jiems išvykti iš krašto. Buvo garantuotas jų saugumas ir leista pasiimti turtą. Reaguodamas į tai, Livonijos ordino magistras Burhardtas von Hornhausenas 1259–60 žiemą bandė užimti žiemgalių Tērvetės pilį. Ją apgynus Livonijos ordinas pastatė savo pilį Duobėje. Vokiečių ordinui ir Livonijos ordinui žemaičiams pralaimėjus Durbės mūšį (1260 07 13) Livonijos ordinas laikinai atitraukė pajėgas iš Žiemgalos, o veikiausiai dar Šabio vadovaujamų žiemgalių pasipriešinimas tęsėsi iki 1272. Šabio vardas minimas ir Lietuvos karaliaus Mindaugo 1260 06 15 įpėdinystės teisių suteikimo Vokiečių ordino akte kaip vienas iš šį aktą liudijančių Mindaugo vadinamųjų baronų ir giminaičių. Liudytojų sąrašas šiame akte, kurio autentiškumu abejojama, atitinka 1253 padėtį. Akte minimo Šabio tapatumas su žiemgalių vadu Šabiu abejotinas.
2556