Sachalinas

Sachalnas (ostrov Sachalin), sala Azijos rytų pakrantėje, Ramiajame vandenyne, tarp Ochotsko ir Japonijos jūrų. Priklauso Rusijai. Su Kurilų ir kitomis mažesnėmis salomis sudaro Sachalino sritį. Salos plotas 76 400 km² (didžiausia sala, priklausanti Rusijai), ilgis – 948 km (iš šiaurės į pietus), plotis – 160 kilometrų. 467 300 gyventojų (2020). Didžiausias miestas ir srities centras – Južno-Sachalinskas. Salą nuo žemyno skiria Totorių sąsiauris, nuo Hokaido salos – La Pérouse’o sąsiauris. Krantai lygūs, vietomis statūs. Didžiausios įlankos: Terpenijos, Sachalino, Anivos. Pusiasaliai: Šmidto, Terpenijos, Tonino-Anivos, Kriljono. Didžioji salos dalis kalnuota. Vakarinėje dalyje – Vakarų Sachalino kalnai, rytinėje – Rytų Sachalino kalnai (didžiausias aukštis 1609 m, Lopatino kalnas), pietrytinėje – Susunajos kalnagūbris, pietvakarinėje – Južno-Kamyšovo kalnagūbris. Šiaurinėje dalyje – Šiaurės Sachalino lyguma.

Sachalinas (Tichajos įlanka)

Klimatas vidutinių platumų musoninis. Sausio temperatūra nuo –6 °C iki –25 °C, rugpjūčio 11–20 °C. Šiaurinėje dalyje per metus iškrinta daugiau kaip 400 mm kritulių, kalnuose – apie 1200 milimetrų. Didžiausios upės – Tymė, Poronajus. Lygumose yra pelkių. Dirvožemiai akmeningi, smėlingi, druskingi, biologiškai neaktyvūs; vyrauja pradžiažemiai, kalciažemiai, smėlžemiai. Šiaurinė dalis apaugusi reta maumedžių taiga, piečiau jos – ajaninių eglių ir sibirinių kėnių taiga, pietuose – mišrieji miškai. Veisiasi rudieji lokiai, lapės, ūdros, sabalai, šiauriniai elniai, kabargos, kiškiai, voverės, įvairių rūšių graužikai. Yra endeminių rūšių: ochotskinis tilvikas, japoninė pečialinda, pilkieji banginiai.

Sachalino kalnų kraštovaizdis

Ūkis

Naudingosios iškasenos: nafta, gamtinės dujos, anglys. Sachalino šiaurės rytinėje dalyje išgręžti (kampu Žemės paviršiaus atžvilgiu) ilgiausi pasaulio gręžiniai – 12 345 m (Odoptu naftos telkinys, 2011), 12 376 m (gręžinys Z-44, Čajvo naftos telkinys, 2012), 12 450 m (Z-43, Čajvo naftos telkinys, 2013), 12 700 m (Z-42, Čajvo naftos telkinys, 2013), 13 000 m (Z-40, Čajvo naftos telkinys, 2014), 13 500 m (О-14, Čajvo naftos telkinys, 2015), 15 000 m (Čajvo naftos telkinys, 2017).

Kertamas miškas. Veisiami galvijai. Žvejyba (gaudoma krabai, silkės, menkės, lašišos). Didžiausias uostai – Korsakovas, Nevelskas, Cholmskas, Poronaiskas, Uglegorskas.

Istorija

Sachalino seniausieji gyventojai – ainai, nivchai, evenkai. Salos pietinė dalis nuo seno buvo japonų žvejų bazė.

17 a. kraštą atrado europiečiai (1643 išsilaipino olandas M. de Vriesas), 18–19 a. salos šiaurinę dalį kolonizavo Rusija. 1855 Šimodos sutartimi Japonija ir Rusija patvirtino Sachalino padalijimą į 2 dalis: šiaurinė atiteko Rusijai, pietinė – Japonijai. Pagal 1875 Sankt Peterburgo sutartį Rusijai atiteko visas Sachalinas. 19 a. pabaigoje tremties ir katorgos vieta. 1905 Japonijos ir Rusijos karą užbaigusi Portsmoutho taika Pietų Sachaliną grąžino Japonijai. 1920–25 Šiaurės Sachalinas buvo užimtas Japonijos kariuomenės.

1945 SSRS kariuomenė užėmė ir pietinę dalį (Jaltos ir Potsdamo konferencijose ji pripažinta SSRS). 1946–50 Sachalino gyventojai japonai repatrijavo į Japoniją. 1947 sudaryta Sachalino sritis (apima ir Kurilų salas). 1948–54 Sachaline veikė daug lagerių (kaliniai kirto mišką, tiesė geležinkelį). 1951 San Francisco sutartimi Japonija atsisakė teritorinių pretenzijų į Sachaliną, bet tebepretenduoja į keturias greta esančias Kurilų salas.

1995 05 28 Sachaline įvyko smarkus žemės drebėjimas (magnitudė 7,6), sugriauta Neftegorsko gyvenvietė (25–30 km į vakarus nuo epicentro), žuvo daugiau nei 2000 gyventojų, apie 350 dingo be žinios. Buvo sugadintas naftotiekis (275 km), naftos siurblinė, apie 200 eksploatuojamų gręžinių; didelis kiekis naftos išsiliejo į žemės paviršių.