sacrum (lot.), šventýbė, religijotyroje – tai, kas šventa. Sacrum yra profanum, arba pasaulietiškumo, priešingybė ir jam suteikia prasmę. Sacrum sąvoką įvedė religijotyrininkas R. Otto veikale Šventybė (Das Heilige 1917), kuriame sacrum pristatoma kaip visiškai kita tikrovė nei ta, kuri suvokiama racionaliai; sacrum aiškinama numinosum (lot. antgamtinė galia) kategorija, kuri pasireiškia įvairiais religiniais potyriais – išgyvenama kaip didybė, bauginantis slėpinys, antgamtinė galia (lot. majestas, mysterium tremendum, numen); šie religiniai potyriai sieja net visiškai skirtingas religijas. Sacrum sampratą išplėtė religijotyrininkas M. Eliade knygoje Šventybė ir pasaulietiškumas (Le Sacré et le profane 1959, vertimas į lietuvių kalbą 1997), kurioje tyrinėjo sacrum apraiškas. Jis teigė, kad sacrum yra ne vien iracionalūs potyriai, bet kartu ir išorinė, arba racionalioji, religijos raiška. Sacrum gali pasireikšti bet kokiu pavidalu, todėl galima nagrinėti pačias įvairiausias religijos apraiškas. Teigė, kad žmogaus patiriama šventybė pasireiškia įvairiais aspektais (hierofanijomis), kuriais apreiškiamos ir nusakomos sacrum atmainos. Šventybė gali apsireikšti įvairiuose daiktuose (medžiuose, akmenyse, jie dėl hierofanijos tampa šventi), erdvėje ir laike – išskiriama šventoji ir pasaulietinė erdvė bei šventasis ir pasaulietinis laikas. Kartais sacrum gali priartėti prie profanum.
2182