sãdhus (skr. sādhu – teisingas, tiesus, doringas), hinduizme – pasaulio išsižadėjęs asketas, šventasis, klajojantis jogas, atsidėjęs mokšos siekimui. Sadhai dar vadinami babomis, vairagiais, paramahamsomis, muniais, tapasvinais, dandžiais, avadhūtais. Žodis sadhus nurodo vyrą ar moterį (sadhvę; skr. sādhvī), atliekančius tam tikrą dvasinę praktiką (sadhaną), leidžiančią pasiekti sidhį. Sadhai gyvena vienuolynuose (ašramuose, mathose), šventyklose, kalnų olose, kremacijos vietose, bet dažniausiai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir keliauja iš vienos šventvietės į kitą, gyvendami iš išmaldos, rinkdamiesi apie šventąjį ugniakurą (hindi dhūnī). Priklauso įvairiems vienuoliniams ordinams (pvz., devynioms akharoms, dašanamiams), gali būti ir nepriklausomi (svatantra). Sadhus dažniausiai laikosi celibato, bet jų yra ir namų šeimininkų (gharbarių). Dėvi ochros spalvos apdarus ar tik strėnjuostę (kaupiną), laikydamiesi apeiginio nuogumo įžadų gali visai nedėvėti rūbų. Sadhus šaivai užsiima antinominėmis dvasinėmis praktikomis, įskaitant čilumo ritualą, kai rūko čarasą (indinę kanapę). Sadhai įšventinami atliekant kremavimo apeigas, todėl po mirties nebekremuojami, o padmasanos (asana) poza paprastai laidojami žemėje. Svarbiausia šventė yra Kumbhamela, per ją renkami sadhų ordinų vadovai (mahantai, mandalešvarai ir kiti) ir įšventinami nauji nariai. Sadhai sudaro atsvarą konservatyviems brahmanams ir šventyklų dvasininkams. 21 a. pradžioje sadhų buvo apie 4–5 milijonai.
171