sadzmas (pagal prancūzų rašytojo D. A. F. de Sade’o pavardę), lytinis iškrypimas, pasireiškiantis lytinio susijaudinimo ir pasitenkinimo jausmu tik tada, kai partneris besąlygiškai paklūsta. Mazochizmo priešybė. Asmuo, turintis polinkį į sadizmą, vadinamas sadistu. Jis savo lytinį partnerį dažnai žemina, dvasiškai ir fiziškai kankina (grubiai prievartauja, žnaibo, rakina grandinėmis, koneveikia), kartais net nužudo ir taip elgiasi ne todėl, kad partneris priešintųsi, šauktųsi pagalbos ar vėliau galėtų pasiskųsti, bet dėl siekimo visiškai užvaldyti partnerį, jį pažeminti. Rečiau žudoma dėl sadistinio potraukio mirštantiesiems (nekrosadizmas – lytinis pasitenkinimas išniekinant, sudarkant lavoną). Sadistas nepajėgia bendrauti su lytiniu partneriu įprastu būdu, todėl ieško kuo nuolankesnio, bejėgiškesnio partnerio ir griebiasi prievartos. Sadizmas gali atsirasti dėl netikusio ugdymo, fizinių bausmių, prievartą ir žiaurumą propaguojančių filmų. Sadizmas gali reikštis su kitomis seksualinėmis deviacijomis, pvz., vampyrizmu (lytinis pasitenkinimas praliejant žeminamo partnerio kraujo). Sadizmo atmainos yra flageliacija (lot. flagello – plakti, mušti) – siekimas lytiškai susijaudinti ir pasitenkinti partneriui jį plakant botagu; saliromanija (pranc. salir – sutepti) – siekimas lytiškai susijaudinti ir pasitenkinti tepliojant partnerį rašalu, suodžiais, dažais, išmatomis, šlapimu, savo sėkla (poliucionizmas), kartais partnerė tepliojama jos pačios krauju badant (pvz., adatomis) krūtis, lytinius organus, sėdmenis. Sadizmas būdingesnis vyrams. Sadisto partneris dažniausiai yra mazochistas. Tokie lytiniai santykiai lemia dvasinį ryšį, bet ne meilę. Sadistas gali turėti ir mazochistinių potraukių, atsiskleidžiančių įvairiais amžiaus tarpsniais ir įvairiomis sąlygomis, toks sutrikimas vadinamas sadomazochizmu (sadizmo ir mazochizmo derinys).
Prancūzų rašytojas D. A. F. de Sade’as romane 120 Sodomos dienų, arba Ištvirkavimo mokykla (Les 120 journées de Sodome, ou l’École du libertinage 1785) aprašė šį reiškinį remdamasis savo patirtimi ir susistemindamas tuo metu žinomos kankinimo praktikos tipus ir metodus. 1834 sadizmo terminas įtrauktas į prancūzų kalbos žodyną. Pirmasis sadizmą kaip ligą aprašė vokiečių neurologas ir psichiatras R. von Krafftas‑Ebingas knygoje Seksualinė psichopatija (Psychopathia sexualis 1886).