sadžada (20 a. vidurys, Iranas)
sadžadà (< arab.), musulmonų maldos (salatas) kilimėlis. Privaloma laikytis maldos vietos švaros, todėl meldžiantis pasitiesiamas sadžada. Jo dydis dažniausiai būna toks, kad užtektų vietos atlikti nusilenkimą vadinamą sudžūd (atsiklaupiama ir nusilenkiama taip, kad kakta ir nosis liestų sadžadą; dar rakatas). Ant sadžado paprastai vaizduojama niša (simbolizuoja mečetės maldų salės sienoje esančią nišą mihrabą), kurios skliauto smaigalys meldžiantis nukreipiamas į Mekos pusę (kibla). Niša dažniausiai išaudžiama kaip dvigubomis kolonomis aprėminta arka, kartais – kaip stačiakampis laiptuota viršūne. Sadžada dažniausiai puošiamas geometriniais ornamentais. Jie tikinčiajam atlieka religinio priminimo funkciją (pvz., žibintas simbolizuoja amžinąją ir tikrąją šviesą – Dievą).