sagà (isl. sögur), senovės islandų pasakojamosios literatūros žanras. Užrašytos 12–14 a., išlikusios vėlyvuosiuose rankraščiuose. Skirstomos į karalių sagas, sagas apie islandus, amžininkų sagas, sagas apie Šiaurės kraštų senovę, riterių sagas. Karalių sagose pasakojama apie Skandinavijos šalių, daugiausiai Norvegijos, valdovus. Meniškai brandžiausias – šių sagų ciklas Žemės ratas (Heimskringla), kurio autoriumi laikomas Snorri Sturlusonas. Sagose apie islandus, arba giminių sagose, pasakojama Islandijos naujakurių ir jų šeimų istorijos bei pirmojo amžiaus po Islandijos apgyvendinimo (vadinamojo sagų amžiaus, 930–1030) įvykiai. Šiai grupei priskiriama 40 sagų ir tiek pat trumpų istorijų, vadinamųjų gijų apie islandus (Íslendingaþættir), išlikusių karalių sagose ir istorinėse kronikose. Labiau žinomos šios grupės sagos: Egilio saga (Egils saga Skallagrímssonar, lietuvių kalba 1975), Njalio saga (Njáls saga), Gislio saga (Gísla saga Súrssonar), Gretiro saga (Grettis saga Ásmundarsonar), Saga apie žmones iš Lašišų slėnio (Laxdæla saga), t. p. sagos apie vikingų žygius į Grenlandiją ir Šiaurės Ameriką – Grenlandų saga (Grænlendinga saga) ir Eiriko Rudžio saga (Eiríks saga rauða). Visos šios grupės sagos yra anoniminės, kilusios iš sakytinės tradicijos. Jose vaizduojami šeimų ar atskirų individų konfliktai dėl įžeistos garbės ar nepasidalytų materialių dalykų, kartais išsirutuliojantys į ilgą žudymų ir keršto grandinę, kuri neretai baigiasi daugumos kivirčo dalyvių žūtimi ar tremtimi, o likę gyvi priversti susitaikyti. Amžininkų sagose (jų autoriai buvo aprašomų įvykių liudininkai ar rašė apie netolimą praeitį) pasakojama apie 12–13 a. Islandijos įvykius, pirmuosius islandų vyskupus, šalyje įsiplieskusį pilietinį karą. Svarbiausias jų – Sturlungų saga (Sturlunga saga), parašyta gyvenamojo laikotarpio šnekamąja kalba, būdinga nesudėtinga sintaksė, negausus žodynas, pasakojimas realistinis, santūrus, sudaromas objektyvumo įspūdis (pasakotojas visada lieka santūrus, įvykiai parodomi iš skirtingų pozicijų), dėmesys telkiamas į veiksmą, personažų vidinis pasaulis, mintys, jausmai beveik neaprašomi. Veikėjų būsenos, emocijos ir išgyvenimai atsiskleidžia į tekstą įterptuose skaldų poezijos posmuose. Su veiksmu susipynę dialogai, ypač kulminacinėse scenose, priartina sagas prie dramos. 13 a. viduryje – 14 amžiuje rašytos riterių sagos ir sagos apie Šiaurės kraštų senovę buvo skirtos pramogai ir nesiekė atspindėti istorinę tiesą. Jų siužetai pramanyti, gausu mito ir fantastikos elementų, kai kurios panėšėja į pasakas. Sekama prancūzų chansons de geste (dainos apie žygdarbius) ir kurtuazinės literatūros pavyzdžiais, pasakojama apie legendinę germanų ir skandinavų praeitį, didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio (5–6 a.) įvykius ir asmenybes, vikingų epochą ir jos didvyrius. Žinomesnės jų – Saga apie Volsungus (Völsunga saga), Saga apie Teodoriką iš Berno (Þiðreks saga af Bern), Saga apie Hervorą ir Heidreką (Hervarar saga og Heiðreks), Saga apie Odą Strėlę (Örvar‑Odds saga).
P: Mimiro šaltinis Vilnius 2003.
2032