Saint‑Lô (Sen Lo), miestas Prancūzijos šiaurės vakaruose, Normandijoje, Cotentino pusiasalyje, į vakarus nuo Caeno; Manche’o departamento centras.
19 000 gyventojų (2016; aglomeracijoje 23 900 gyventojų). Saint‑Lô įsikūręs prie Vire’o upės (teka į Lamanšo sąsiaurio Senos įlanką). Geležinkelis ir plentas į Cherbourg’ą. Elektrotechnikos, elektronikos, siuvimo, kosmetikos, maisto (pieno) pramonė, automobilių kėbulų gamyba. Žemės ūkio produkcijos prekyba. Turizmas. Dailės (yra 16 a. gobelenų), Normandijos bokažo (kultūrinio kraštovaizdžio; žemės ūkio istorija, etnografija) muziejai. Biblioteka. Teatras.
Gotikinė Dievo Motinos bažnyčia (13–17 a; labai apgriauta per bombardavimus 1944, po II pasaulinio karo rekonstruota). Vidurinių amžių pylimo liekanos. Netoli Saint‑Lô yra nacionalinis žirgynas (didžiausias Prancūzijoje, įkurtas 1806 Napoleono I dekretu).
Istorija
Antikos laikais buvo galų įtvirtinta gyvenvietė Briovère’as (galų kalba − tiltas per Vire’o upę). 8 a. pavadintas Saint‑Lô (pagal 6 a. čia rezidavusio Coutances’o vyskupo vardą), iki 1576 priklausė Coutances’o vyskupams. 890 nusiaubtas vikingų. Vėliau buvo viena svarbesnių Normandijos kunigaikštystės tvirtovių ir amatininkystės centras. 1275−1693 turėjo teisę kaldinti monetas. Nusiaubtas per 1337−1453 Šimtametį karą ir 16 a. religinius karus (1562 užimtas hugenotų, tapo jų tvirtove). Nuo 1795 Manche’o departamento centras. 19 a. pirmoje pusėje iškastas Saint‑Lô ir Cotentino pusiasalio uostus jungiantis kanalas, 1858 Saint‑Lô sujungtas geležinkeliu su Paryžiumi ir Cherbourg’u, bet dėl kitų miestų konkurencijos plėtojosi palyginti lėtai. Per II pasaulinį karą Sąjungininkams išsilaipinant Normandijoje beveik visas (95 %) sugriautas (buvo svarbių kelių susikirtimo centras), vėliau vadintas griuvėsių sostine. Po karo atstatytas padedant Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Kanadai, Švedijai, Šveicarijai ir kitoms šalims, ypač sparčiai plėtėsi 1968−75.
1956–2015 Saint‑Lô priklausė Žemutinės Normandijos administraciniam regionui.