Saint‑Quentin (Sen Kantènas), miestas Prancūzijos šiaurėje, Pikardijoje, į rytus nuo Amiens’o, prie Somme’os upės. Priklauso Aukštutinės Prancūzijos administraciniam regionui.
53 600 gyventojų (2019; aglomeracijoje 62 800 gyventojų). Pro Saint‑Quentiną iškastas laivybinis Saint‑Quentino kanalas (jungia Šeldės, Somme’os ir Oise’os upes). Per Saint‑Quentiną eina Paryžiaus–Briuselio geležinkelis, Calais–Reimso automobilių magistralė; geležinkelis ir automobilių magistralė į Amiens’ą. Oro uostas (į vakarus nuo Saint‑Quentino).
Saint‑Quentino rotušė
Tekstilės, metalo apdirbimo, elektrotechnikos, chemijos, maisto (cukraus) pramonė, motociklų, laivų variklių gamyba. Turizmas. Pikardijos universiteto (Amiens’e) aukštasis mokslo ir technikos institutas. Muziejai: drugių (viena didžiausių kolekcijų Europoje, per 600 000 egz., iš jų eksponuojama per 20 000 egz.), Antoine’o Lécuyer (dailininko M.‑Q. de La Touro pastelės, 18 a., kiti 18–20 a. meno kūriniai), archeologijos. Teatras (pastatytas 1844). Gotikinė Šv. Kvintino bazilika (pradėta 13 a. pradžioje, baigta 15 a. pabaigoje,vitražai, 16 a., vargonai, 17 a. pabaiga; stipriai subombarduota 1917, rekonstruota 1919), gotikinė rotušė (1509; 36 varpų kariljonas, 18 a.).
Istorija
Antikos laikais miestą įkūrė romėnai, jį vadino Augusta Viromanduorumu (pagal imperatoriaus Augusto ir vietinės belgiškos viromandujų genties pavadinimą). Prie gretimų kraštų gyventojus evangelizavusio ir čia nužudyto šv. Kvintino kapo ankstyvaisiais viduriniais amžiais pastatytas vienuolynas. Jis tapo piligrimystės centru. Nuo 9 a. politiškai įtakingos Vermandois grafystės centras. 11 a. Saint‑Quentinas gavo daug savivaldos privilegijų. 13 a. pradžioje prijungtas prie karaliaus domeno, šiuo laikotarpiu klestėjo iš vilnų audimo verslų ir prekybos. Labai nukentėjo per Šimtametį karą (1337–1453), vėlesnes Prancūzijos karalių ir Burgundijos kunigaikščių kovas ir maro epidemijas. 1557 Saint‑Quentiną užėmė ir apiplėšė Ispanijos kariuomenė. 1559 grąžintas Prancūzijai, buvo įtvirtintas. Miestas atsigavo 18 a. pagerėjus audinių išvežimui į kitas Europos šalis ir Ameriką, šie verslai plėtojosi ir 19 a., kai Saint‑Quentinas buvo industrializuotas. Miestas labai nukentėjo per I pasaulinį karą, kai jį užėmė Vokietijos kariuomenė ir jis atsidūrė prie gynybinės Hindenburgo linijos (gyventojai evakuoti, daug pramonės įrenginių sunaikinta). Per II pasaulinį karą jį užėmė nacių Vokietijos kariuomenė, vėliau miestas lėtai atsikūrė, gyventojų skaičius 1911 lygį (55 000 gyventojų) pasiekė tik 1955. Vėliau čia vėl plėtojosi tekstilės pramonė, dėl Turkijos ir Tuniso konkurencijos didesnę krizę pajutusi 20 a. 8 dešimtmetyje.