šaivzmas (< skr.), viena iš 3 didžiųjų hinduizmo teistinių tradicijų. Aukščiausiuoju Dievu ar absoliučia transcendentine tikrove laiko Šivą. Šaivai kultą grindžia Šivos, jo šeimos (Parvatės, Ganešos, Subrahmanjos) panteono ar jo nevaizdinių simbolių, daugiausia lingos, garbinimu. Manoma, šaivizmo ištakos siekia ikivedinį laikotarpį. Ankstyviausi šventraštiniai šaivizmo šaltiniai yra Rigveda (čia Šiva veikia kaip Rudra, jam skirtos 4 giesmės), Jadžurvedos tekstas Šatarudrija (antras tūkstantmetis prieš Kristų; kasdien giedamas Šivos šventyklose, jame pirmą kartą paminėta svarbiausia šaivų mantra – Om Namah Šivaja), Švetašvatara upanišada (6 a. pr. Kr.; joje Rudra-Šiva yra monoteistinio pamaldumo absoliutas, kuriantis pasaulį savo galia šakte ir pranokstantis kūriniją). Guptų laikotarpiu pradėjo klostytis šaivizmo mokyklos, Pirmo tūkstantmečio antroje pusėje susiformavo šaivizmo puranų (Kūrma, Šiva, Linga) ir tantrų ar agamų kanonas. Susiklostė nedvejybės (abheda), dvejybės (bheda) ir nedvejybės dvejybės (bhedabheda) mokyklų šaivizmo filosofinė raštija. Visos šaivizmo mokyklos skiria 3 amžinus esinius: patį, pašų ir pašą. Patis (viešpats, šeimininkas) – tai Aukščiausiasis Dievas, visų būtybių valdovas, medžiaginė ir veikiamoji pasaulio priežastis, imanentinė ir transcendentinė esybė, kuriai būdinga aukščiausia užuojauta ir gebėjimas išlaisvinti iš karmos. Pašus (gyvulys) – begalinė, visur esanti, visa žinanti siela, kuri supančiota praranda savo esmingą prigimtį ir virsta pašumi. Paša (pančiai, saitai) – samsarinė (samsara) materialioji esatis, nusakoma kaip teršalai: bepradė neišmonė (anava), karma, maja. Išsivadavimas pasiekiamas Šivos malone sielai išsipančiojant iš teršalų saitų. Šaivai laikosi nuomonės, kad visos šaivizmo mokyklos per mokytojų (guru) perdavas srovėmis ar iniciacinėmis tradicijomis teka iš Šivos arba 5 jo burnų. Šaivų guru, teikiantis įšventimus (dykša) ir mantros galią, yra laikomas dieviškosios malonės lataku, o jų nepertraukiama perdava – Šivos galios (šaktės) raiška. Ankstyviausia paliudytų šaivizmo tradicijų – asketinė pašupatų mokykla (maždaug 2 amžius). Kartu su lakulų ir kalamukhų mokyklomis ji priskiriama išoriniam ar aukštajam keliui, juo einantieji siekia tik išsivadavimo. Šios 3 mokyklos sunyko, bet Karnatakos valstijoje tebegyvuoja su jomis siejama lingajatų ar vyrašaivų mokykla, jai pradžią 12 a. davė poeto Basavos reformos. Kita šaivizmo šaka – mantrų kelias – tantrinė tradicija, atvira ir namų šeimininkams (grihastha laikotarpiu; ašrama), ir asketams; jos šalininkai siekia ir išsivadavimo, ir sidhių, ir mėgavimosi aukštesniuosiuose pasauliuose. Viena mantrų kelio atšakų, besiremianti antinominės kapalikų mokyklos Bhairava tantromis, išsirutuliojo į nedvejybinį Kašmyro šaivizmą, kuris suklestėjo 9–11 a., o kita išsiplėtojo į dvejybinę šaiva sidhantos mokyklą. Ši 12–13 a. išnyko Kašmyre ir suklestėjo Pietų Indijoje, patyrusi dvejopą vedantos ir bhaktės poeziją kūrusių najanmarų įtaką. 21 a. pradžioje įtakinga tebėra 14 a. nuo kapalikų atsiskyrusi aghorų mokykla. Indijos šiaurėje veikia pašupatų mokymą su hathajoga siejanti sidha sidhantos, arba nathų, mokykla, jos pradininku laikomas 10 a. jogas Gorakšanatha. Šaivų asketai nešioja ilgus plaukus, suveltus į vėlinius, kūną trinasi šventaisiais pelenais, kaktą žymi trimis lygiagrečiais brūkšniais, nešioja maldos karoliukus iš rudrakšos (lot. Elaeocarpus ganitrus) sėklų. Šaivų metinė svarbiausia šventė yra Mahašivaratrė (Didžioji Šivos naktis), švenčiama maghos mėnesio (sausis–vasaris) tamsiosios mėnulio pusės 13 naktį. Šaivų svarbiausios šventyklos Indijoje: Kašinathas (Varanasi), Ramanathasvamis (Ramešvarame), Tilai Nataradža (Čidambarame), Anamajaras (Tiruvanamalajuje, visos Tamil Nadu valstijoje), Lingaradžas (Bhubanešvare), t. p. – Amarnatho uola Kašmyre, svarbiausia šventykla Nepale – Pašupatinathas (Katmandu).
171