Sajãnai (Саяны, Sajany), dvi kalnų sistemos Rusijoje, Sibiro pietuose, Mongolijos pasienyje. Yra Tuvos Respublikos, Buriatijos Respublikos ir Krasnojarsko krašto teritorijoje. Driekiasi į šiaurę išgaubtu nelygiu lanku nuo Altajaus (pietvakariuose) iki Baikalo (pietryčiuose), kur pereina į Chamar Dabano kalnagūbrį. Sajanai skirstomi į Rytų Sajanus (aukščiausia viršūnė Munku Sardyko kalnas, 3491 m) ir Vakarų Sajanus (Kyzyl Taigos kalnas, 3121 m); Rytų Sajanai ilgesni ir aukštesni.
Vakarų Sajanai beveik stačiu kampu prisišlieja prie Rytų Sajanų vidurinės dalies, sudarydami aukštą (apie 3000 m) kalnų mazgą alpiškomis viršūnėmis. Aukščiausiems kalnagūbriams būdinga smailios viršūnės, statūs šlaitai, žemesniems – plokščios keteros. Sajanai išraižyti Jenisiejaus aukštupio ir jo intakų tarpeklių. Kalnagūbrius skiria įvairaus dydžio ir gylio tarpukalnių įdubos; didžiausios: Minusinsko duburys, Todžos, Tuvos, Tunkos. Šlaitai iki 1600–2100 m apaugę taiga (vyrauja pušys, kedrai, kėniai, maumedžiai), aukščiau – subalpinės ir alpinės pievos, kalnų tundra, kurumai, tarpukalnių įdubose – stepės. Sajanai susiformavo iš prekambro metamorfinių (gneisų, kristalinių skalūnų, kvarcitų), vietomis su granitoidų intruzijomis, ir paleozojaus nuosėdinių (smiltainių, mergelių, klinčių) uolienų, suraukšlėti baikalinės ir kaledoninės kalnodaros metu, iškelti antropogene. Yra užgesusių ugnikalnių (Kropotkino, Peretolčino).
Sajanai
Klimatas vidutinių platumų žemyninis; būdinga ilga šalta žiema, trumpa vėsi vasara. Upės priklauso Jenisiejaus baseinui; yra krioklių. Vyrauja ledyninės kilmės ežerai, įdubose yra didesnių gėlų ir druskingų nenuotakių ežerų. Sajanų Šušenskojės tvenkinys. Ledynai. Mineralinio vandens šaltiniai.
Yra vario, geležies rūdos, aukso, nefrito, grafito, asbesto, žėručių telkinių. Didžiausias miestas – Krasnojarskas. Turizmas, alpinizmas, žiemos sportas.