Sjungininkų kãras, Atėnų antrosios jūrų sąjungos narių (Atėnų ir jų buvusių sąjungininkų – Chijo, Rodo, Koso salų ir šiai sąjungai nepriklausančio Bizantijo) karinis konfliktas 357–355 prieš Kristų.
Minėtos salos, siekdamos vykdyti savarankišką politiką, savo poliuose panaikino demokratines institucijas ir pasiskelbė nepriklausomomis. Atėnų antrosios jūrų sąjungos laivynas, vadovaujamas atėniečių karvedžių Chareto ir Chabrijo, pralaimėjo maištaujančių salų koalicijai mūšyje prie Chijo (357 pr. Kr., Chabrijas mūšyje žuvo).
Chareto laivynas nuplaukė prie Helesponto ir pradėjo karo veiksmus prieš Bizantiją. Charetui į pagalbą buvo pasiųsti atėniečiai karvedžiai Timotėjas ir Ifikratas. Pūtė nepalankus vėjas, todėl Timotėjas ir Ifikratas atsisakė pradėti mūšį ir vėliau buvo Chareto apkaltinti išdavyste (Charetas taip pasielgė tikriausiai todėl, kad jo vadovaujamas laivynas, nepaisydamas nepalankių sąlygų, pradėjo jūrų mūšį, bet patyręs didelių nuostolių jį pralaimėjo). Sukilę sąjungininkai 356 pr. Kr. užpuolė Atėnams ištikimas Lemno, Imbro salas, pradėjo Samo apgultį. Lemiamame mūšyje prie Embatos (356 pr. Kr.) Chareto vadovaujamas laivynas buvo nugalėtas.
Norėdamas kompensuoti laivyno nuostolius Charetas pradėjo derybas dėl finansinės paramos su Persijos satrapu Artabazu, sukilusiu prieš Persijos karalių Artakserksą III Ochą. Atėnai iš pradžių tam neprieštaravo, bet vėliau, pabūgę galimos Persijos karaliaus paramos sukilusioms saloms bei jų sąjungininkams, derybas atšaukė.
Sunkia Atėnų padėtimi sėkmingai pasinaudojo Makedonijos karalius Pilypas II, tuo metu suskubęs prisijungti prie savo valdų Atėnams strategiškai svarbų Amfipolį (galėjo kontroliuoti Pangajo kalvų kasyklas), užėmė Pidną ir Potidają. Persijos karalius pareikalavo, kad Atėnai nutrauktų karo veiksmus prie Mažosios Azijos krantų. Atėnai, nepajėgdami kovoti iškart su keliais priešais, 355 pr. Kr. karą nutraukė ir pripažino buvusių sąjungininkų nepriklausomybę.
879