sakaliniñkas, 14 a. pabaigos–16 a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro (rūmų) tarnas. Tarnyba susijusi su sakalų medžiokle, jų priežiūra to laikotarpio kilmingųjų gyvenime. Sakalininkai žinomi nuo 14 a. pabaigos. Tarp jų būta ir bajorų. Pvz., Jogailos vietininko Lietuvoje kunigaikščio Skirgailos laikais (14 a. pabaigoje) sakalininkas Isaja garantavo už kažkurį kunigaikštį, Teodorui Vesnai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila laikinai buvo patikėjęs Vitebsko valdymą. Veikiausiai jie buvo vyresnieji dvaro sakalininkai, kuriems pavaldi paprastų sakalininkų (žinoma, kad tarp jų 14 a. ir 15 a. nemažai buvo rusinų) grupė. Sakalų priežiūra buvo labai vertinamas darbas, kai kuriuos specialistus Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas siųsdavo į kitų valdovų (pvz., Vokiečių ordino didžiojo magistro) dvarus. Iš Lietuvos kilusių sakalininkų savo Krokuvos dvare turėjo Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai Jogaila, Kazimieras Jogailaitis. Sakalininkas netapo oficialia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinės ar dvaro (rūmų) valdžios pareigybe. Pirmajame Lietuvos Statute (1529) sakalininkai priskirti amato žmonėms (šalia auksakalių, vargonininkų, patrankininkų, žirgininkų ir kitų), už jų nužudymą numatyta 12 rublių grašių suma. Sakalininkai buvo prilyginti keliuočiams – priklausė pamažu nykstančiai tarpinei – tarp kilmingųjų (bajorų) ir valstiečių – laisvųjų žmonių socialinei grupei.
2336