Sakartvèlo dail, Grùzijos dail
Dailė iki 4 amžiaus
Eneolito laikotarpiu gaminti metalo ir dekoruoti keramikos dirbiniai. Antro tūkstantmečio prieš Kristų viduryje kurti auksiniai, sidabriniai, bronziniai indai, papuošalai, puošti zoomorfiniais ir antropomorfiniais motyvais, inkrustuoti spalvotais akmenimis, dekoruoti granuliavimo, kalstymo technika; gaminta juodoji ir ornamentais ištapyta keramika. Vakarų ir Rytų Sakartvele aptikta daug antro–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų bronzos dirbinių: kirvukų, plokštelių, diržų, lietų žmonių figūrėlių. Kartlijos ir Kolchidės valstybėse buvo gaminami lieti ir kalstyti bronziniai bei tauriųjų metalų indai, vadinamojo polichrominio stiliaus (inkrustuoti brangiais ir pusbrangiais akmenimis, spalvotu stiklu) papuošalai, žirgo aprangos detalės, plėtota gliptika, keramika, gamintas stiklas (rasta Vani, Achalgori, 6–4 a. prieš Kristų). To laikotarpio dailėje susiliejo helenizmo, Artimųjų Rytų (šumerų, hetitų, urartų) ir vietinės tradicijos.
4–12 amžiaus dailė
Krikščionybę priėmusios Sakartvelo dailės savitumas atsiskleidė 4–9 a. skulptūroje ir metalo kalstiniuose. Šventyklų sienas, antkapių plokštes, akmeninius kryžius puošė geometriniai, augaliniai ir zoomorfiniai reljefai, kuriuose helenistinės formos, laisvi figūrų judesiai derinta su Sakartvelo dailei būdingu supaprastintu piešiniu, plokščia modeliuote, grubokomis proporcijomis (Bolnisi Sioni, 478–793, Džvari šventyklos Mcchetoje, 586–604, reljefai). 5–9 a. metalo dirbiniams būdingas paprastas grafinis ornamentas, akmens reljefuose tolydžio didėjo atotrūkis nuo helenizmo tradicijų.
Chachuli triptikas (auksas, brangakmeniai, emalis, kalstymas, Sakartvelo dailės muziejus Tbilisyje)
7–10 a. sienų tapyboje, kuri puošė tik šventyklų apsides, įsivyravo linijinis ir plokštuminis pradas (mozaika Šlovė Kristui Cromi šventyklos apsidės konchoje, 7 a., Davido Garedžo uolų vienuolyno šventyklų sienų tapyba, pradėta 6 amžiuje). 10 a.–13 a. pirmoje pusėje meno židiniais tapo vienuolynai, palaikantys ryšius su Bizantijos imperijos ir kitomis Rytų Bažnyčiomis (Sirijoje, Palestinoje). Plėtota skulptūra – akmens ir medžio reljefai (Oški bažnyčios, 961, Sveti‑Cchoveli katedros Mcchetoje, 1029, reljefai), naujos stilistikos metalo kalstiniai; jie taisyklingo piešinio, grakščių figūrų proporcijų, plastiškai modeliuotos apimties (kalstyta aukso taurė iš Bedijos, 10 a., kryžiai iš Martvili ir Breti, 11 amžius). Metalo dirbiniai gausiai inkrustuoti brangiais ir pusbrangiais akmenimis. Plėtotas spalvingas, tapybiškas pertvarinis emalis, kuriuo puošti kryžiai, knygų aptaisai, medalionai, nedidelės ikonos (Martvili Dievo Motinos ikona, 10–12 a., Chachuli triptikas, 12 a. pirma pusė).
Sienų tapyboje (ji dengė visas šventyklų vidaus, Svanetijoje – ir lauko sienas) kurti vietinių šventųjų gyvenimo ciklai, istorinių asmenų ir šventyklų mecenatų portretai; bizantiškoji tradicija derinta su Sakartvelo dailei būdinga grafine maniera (Išchani, 11 a., Manglis, 11 a. pirmas ketvirtis, Ateni Siono, 1080, šventyklų sienų tapyba). Nuo 12 a. tapyboje vyravusią ekspresiją ėmė stelbti statiška kompozicija, statiški figūrų siluetai, grakščios linijos, lyrinė nuotaika (Gelati vienuolyno pagrindinės šventyklos narteksas, 12 amžius). Formavosi vienuolynų ir regionų tapybos mokyklos: Ateni Siono, Kincvisi, Rači, Svanetijos (čia dirbo tapytojai Tevdore, Mikaeli Maglakeli), Davido Garedžo vienuolyno. Plėtota mozaika (Gelati vienuolyno pagrindinės šventyklos apsidė, 12 a. 3 dešimtmetis), ikonos (arkangelų ikona iš Svanetijos, 12 amžius).
freska Jurgis III ir Tamara (Meistras Georgijus, 1184–86, Dievo Motinos Ėmimo į dangų vienuolyno bažnyčia Vardzijoje)
Vienuolynų skriptorijuose buvo perrašinėjamos ir iliustruojamos knygos. Nuo 10 a. antros pusės knygų miniatiūrose vyravo ryškios spalvos, fantastiniai motyvai (Mikaeli Madrekili rinktinė, 10 a. antra pusė, Astronomijos traktatas, 1188), kartais jie derinti su Bizantijos daugiasluoksne tapyba, auksiniais fonais (Mcchetos psalmynas, 10 a., Janaši evangelija, 13 a. pradžia). Tbilisyje, Dmanisi, Rustavi kurta keramika: plytelės, molio ir fajanso indai, dekoruoti angobais, spalvotomis glazūromis, reljefiniais, raižytais, rezervažu sukurtais ornamentais. Gaminti metaliniai indai (ąsočiai, padėklai, taurės), ginklai, papuošalai, dekoruoti juodintais, kalstytais, raižytais geometriniais, rečiau augaliniais ornamentais.
13–18 amžiaus dailė
13–14 a. sienų tapyboje perimta Bizantijos Paleologų renesanso laikotarpio stilistika – apimties modeliavimas, antikos tradicijomis paremta laisvesnė kompozicija (Martvili, 13–14 a., Zarzmos, 14 a., Ubisi, 14 a. pabaiga, dailininkas Damianas, vienuolynų šventyklų tapyba). Po 15 a. mongolų antplūdžio dailė sumenko, vėl atgijo 16 a.; bažnyčios buvo ištapomos pagal ankstesnes tradicijas. 17 a. sienų tapyba prarado stiliaus vientisumą.
14–15 a. knygų miniatiūrose vyravo neįmantrus grafinis ornamentas, bet iliustruota ir sudėtingomis figūrinėmis scenomis (Mokvsko evangelija, 1300, Figūrinis psalmynas, 15 amžius). 16–18 a. pasaulietinio turinio knygų miniatiūroms įtakos turėjo persų menas. 18 a. knygas pradėta iliustruoti medžio raižiniais (Vachtango IV knygos). 17–18 a. ikonose sekta tradiciniais pavyzdžiais, kartais – Vakarų Europos tapybos maniera (Šv. Sava iš Čchari, 1780). Nuo 15 a. kurtas fajansas, šilkiniais ir aukso siūlais buvo siuvinėjami liturginiai ir iškilmių drabužiai.
19–20 amžiaus dailė
19 a. dailės raidai įtakos turėjo Vakarų Europos, Persijos ir ypač Rusijos dailė. 19 a. pirmos pusės tapyboje vyravo portretai. 19 a. viduryje pradėjo klostytis ir dailininkų kūryboje reiškėsi Tbilisio tapybos mokykla, kuriai būdinga statiška kompozicija, plokštuminė modeliuotė, detalus piešinys, blankus koloritas, pradėjo ryškėti realizmo bruožai. Garsėjo portretistai A. Ovnatanian (1809–84), G. Maisuradze (1817–85).
N. Pirosmanašvili. Elnias (19 a. pabaiga–20 a. pradžia, Sakartvelo dailės muziejus Tbilisyje)
19 a. antros pusės dailės raidą skatino Kaukazo dailės skatinimo draugijos remiama Piešimo mokykla. 19 a. pabaigoje pradėjo stiprėti demokratinės realistinės tendencijos. R. Gvelesiani (1859–84), A. Beridzės, A. Mrevlišvili (1866–1933), buitinio žanro pradininko G. Gabašvili, M. Toidzės (1871–1953) kūryba padėjo nacionalinės tapybos mokyklos pagrindus. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pradėjo formuotis profesionalioji skulptūra – A. Rodino mokinio J. Nikoladzės biustai, paminklai (t. p. antkapiniai). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kūrė žymiausias Sakartvelo dailininkas – primityvistas N. Pirosmanašvili. 1922 įsteigta Tbilisio dailės akademija, pradėjo veikti Dailės studija (vadovas M. Toidze; veikia iki šiol kaip M. Toidzės dailės mokykla).
Sovietų valdymo metais Sakartvelo dailė įgavo politinio angažuotumo. Kurti politiniai plakatai, plėtota politinė satyrinė grafika, veikė dailininkų realistų grupuotė REVMAS (1929–31). Kaip atsvara realizmui 1929 susibūrė dailininkų avangardistų grupė SARMA (veikė iki 1932), ji siekė skleisti meno idėjas plačiojoje visuomenėje. 1933 įsteigta Sakartvelo dailininkų sąjunga. 3–4 dešimtmečio tapyboje vyravo realizmo kryptis, plėtotas buitinis žanras (U. Džaparidze, M. Toidze, I. Toidze, 1902–87, V. Sidamonas-Eristavi, A. Gigolašvili, g. 1911), portretai (K. Magalašvili, G. Meschi, 1884–1966), gamtos, urbanistiniai peizažai (V. Džaparidze, 1901–79). Sakartvelo dailei ypač svarbi buvo tapytojų D. Kakabadzės ir V. L. Gudiašvili patriotinės tematikos, nacionalinės stilistikos kūryba. Skulptūroje vyravo portretai (N. Kandelaki, N. Cereteli, 1902–39, S. Kakabadze, g. 1895, T. Abakelija, Š. Mikatadze, g. 1905, P. Tavadze, 1910–41). Pastatyta monumentų (Š. Rustaveli Tbilisyje, 1942, skulptorius K. Merabišvili, g. 1906), dekoratyviniais reljefais puoštų pastatų. Klostėsi knygų grafika (S. Kobuladzės iliustracijos Š. Rustaveli poemai Karžygys tigro kailiu 1935–37), plėtotas estampas (V. Kutateladze, 1902–79, N. Černyškovas, D. Kutateladze, 1901–58, medžio raižinio pradininkas G. Tatišvili, g. 1911). Klestėjo įvairios stilistikos scenografija (D. Tavadze, 1911–82, P. Occheli, 1907–37, S. Virsaladze, 1908–89).
4 dešimtmetyje dailėje įsivyravo socialistinis realizmas. Tapyboje, plėtojusioje buitinį, istorinį, peizažo ir portreto žanrus, plito stilizuoti (daugiausia archaizuoti), apibendrintų formų vaizdai, daugiau dėmesio skirta koloritui (K. Magalašvili, J. Achvlediani, B. Sanakojevas, g. 1919, N. Jankošvili, g. 1920, Ž. Medzmariašvili, g. 1925, G. Totibadze, g. 1928, G. Gelovani, g. 1928, D. Chachutašvili, g. 1927, Z. Nižaradze).
Skulptūrai būdinga abstrahuota plastika, paryškintas emocingumas (B. Avališvili, g. 1919, N. Kandelaki, g. 1924, G. Eristavi, g. 1929, G. Kordzakija, g. 1923, biustai, portretai). Daugiausia plėtota monumentalioji skulptūra (Motina Gruzija 1963, N. Pirosmanašvili paminklas, 1975, abiejų skulptorius E. Amašukeli, Pergalės memorialas, 1981, skulptorius G. Očiauri, g. 1934, architektas L. Aleksi-Meschišvili; visi Tbilisyje; Šlovės monumentas, 1979, skulptorius M. Berdzenišvili, Kutaisi). Pastatyta ir dekoratyvinių skulptūrų, dekoratyviniais reljefais puošti pastatai (Politinio švietimo namai Tbilisyje, 1979, skulptorius Z. Cereteli). Grafikos suklestėjimas sietinas su jaunosios kartos dailininkų kūryba 7 dešimtmetyje. Sienų tapybai būdinga monumentalumas, dinamiškos emocingos formos (Picundos visuomeniniai pastatai, 8 dešimtmetis).
N. Pirosmanašvili paminklas Tbilisyje (skulptorius E. Amašukeli, 1975)
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus dailė
20 a. pabaigoje dailės atsinaujinimas sietinas su naujomis istorinėmis ir politinėmis aplinkybėmis, glaudesniais ryšiais su Vakarų Europos valstybėmis. 10 dešimtmetyje pradėta steigti naujas privačias galerijas, dailės studijas, būrėsi dailininkų grupės, dailininkai pradėjo dalyvauti svarbiausiose tarptautinėse parodose. Greta vis dar populiarių tradicinės formos kūrinių ir Sakartvelo dailei būdingos stilizacijos (tapytojai L. Metreveli, 1914–94, S. Aslanišvili, g. 1924, G. Bagrationas-Davitašvili, g. 1945, I. Gigošvili, g. 1957, D. Aleksidze, g. 1966, G. Chubua, g. 1971, G. Chuchunašvili, g. 1972, skulptoriai V. Oniani, g. 1932, E. Epitašvili, g. 1956) plito postmodernizmo principai. Ypač populiarioje tapyboje ir grafikoje ryški teatrališka, ekspresionistinė raiška derinama su siurrealizmo maniera, fantastiniais elementais, nacionalinio paveldo detalėmis, tautiniais įvaizdžiais (tapytojai N. Malazonija, g. 1929, A. Vartagava, g. 1935, M. Torotadze, g. 1944, K. Esebua, g. 1964, N. Džaparidze, g. 1971, S. Čchikvadze, g. 1972, M. Batiašvili, g. 1975, grafikai M. Keidea, g. 1950, G. Gugušvili, g. 1957, G. Bokolišvili, g. 1972, L. Tozašvili, g. 1976). 10 dešimtmetyje dėl nestabilios šalies vidaus padėties monumentalioji skulptūra sumenko, plėtota dekoratyvinė skulptūra, portretai, ypač išpopuliarėjo smulkioji plastika (G. Zagaraj, g. 1950, M. Ivanišvili, g. 1952, N. Korotkova, g. 1962).
20 a. pabaigoje–21 a. kuriamos instaliacijos (H. Rakviašvili, g. 1966), videomenas (M. Malazonija, g. 1965, G. Kotetičvili, g. 1962), akcijos (D. Evgenidze, g. 1968, A. Eristavi, g. 1976). Populiari keramika (T. Gelašvili, g. 1948, O. Vepchvadze, g. 1953), tekstilė (M. Norakidze, g. 1964, N. Eristavi, g. 1965, M. Zaridze, g. 1969), metalo kalstiniai (O. Salbiašvili, g. 1959, D. Kobochidze, g. 1965), emalio (I. Megrelišvili, g. 1961, K. Čochonelidze, g. 1970), stiklo (R. Peradze, g. 1940, N. Nazarova, g. 1972) dirbiniai.
2972
L: J. Amiranašvili Istorija gruzinskoj monumental′noj živopisi 2 t. Tbilisi 1957–58, Istorija gruzinskogo iskusstva Moskva 1963, Gruzinskaja miniatjura Moskva 1966; U. Urašadze Iskusstvo Gruzinskoj SSR Moskva 1961; S. Erlašova Keramika i čekanka Gruzii Leningrad 1975; T. Sanikidze Sakroviščnica Muzeja iskusstv Gruzii Tbilisi 1977; R. Mepisashvili, V. Tsintsadze The Art of Ancient Georgia Leipzig 1979; T. Sanikidze Gosudarstvennyj muzej iskusstv Gruzinskoj SSR Moskva 1989.
Sakartvelo kultūra; Gruzijos dailė; Gruzijos kultūra
Chachuli triptikas (auksas, brangakmeniai, emalis, kalstymas, Sakartvelo dailės muziejus Tbilisyje)
Sakartvelo konstitucinė santvarka
Sakartvelo partijos ir profesinės sąjungos
Sakartvelo ginkluotosios pajėgos