Sakartvèlo literatūrà, Grùzijos literatūrà. Prieš atsirandant raštijai plito įvairių žanrų tautosaka – mitai, padavimai, sakmės, pasakos, dainos. 5–4 amžiuje prieš Kristų ypač populiarus buvo epas apie didvyrį Amiranį.
Senoji religinė literatūra (4-10 a.)
337 metais krikščionybę Kartlijoje paskelbus valstybine religija susiformavo gruzinų religinė literatūra. Ji buvo plėtojama bažnyčiose ir vienuolynuose. Vykstant šalies centralizacijai šie kultūros centrai palaikė artimus ryšius, todėl susiklostė gana vientisa gruzinų religinė raštija. Gruzinų kultūros bei švietimo židinių buvo ir Sirijoje, Palestinoje, Graikijoje, Bulgarijoje ir kitur. Paplitus krikščionybei Sakartvele buvo kuriami beveik visų religinės literatūros žanrų kūriniai – giesmės, hagiografijos, poleminiai, dogminiai, asketiniai mistiniai, homiletiniai raštai, taip pat apokrifai. Senojoje gruzinų literatūroje gausu tiek verstinės, tiek originalios hagiografijos. Originalių hagiografijos paminklų išliko iš 5 amžiaus. Žinomiausi – Jakobo Chucesi (Curtaveli) Kankinės Šušanikės gyvenimas (apie 476–483, seniausias gruzinų raštijos paminklas), Kankinio Evstatės Mccheteli gyvenimas (6 amžius, autorius nežinomas), Joanės Sabanisdzės Šventojo ir palaimintojo Kristaus kankinio Abo gyvenimas (8 amžius), Giorgi Merčulės Grigolo Chandzteli gyvenimas (10 amžius). 13–14 amžiuje M. Meschi iš asirų kalbos perpasakojo 5 amžiaus bažnyčios veikėjo Petrės Ibero gyvenimo istoriją. Šio žanro veikaluose, be meninių vertybių, yra istorinių žinių apie įvairius laikotarpius.
Gruzinų poezijos istorijoje reikšmingą vietą užima giesmės. Kartu su verstiniais kūriniais 7 amžiuje formavosi himnografinės gruzinų mokyklos (Palestinoje, Tao Klardžetijoje, šiek tiek vėliau – Atone). Žinomi gruzinų giesmių autoriai buvo Joane Sabanisdze (8 amžius), Grigolas Chandzteli (8–9 amžius), Joane Minčchi (9 amžius), Joane Zosime, Mikaelis Modrekili (abu 10 amžius) ir kiti. Pažymėtinos Dovydo IV Statytojo Atgailos giesmės.
Biblijos vertimai (10–18 a.)
Seniausiu Biblijos vertimu į gruzinų kalbą laikoma Oški Biblija (978). Biblijos vertimai buvo tobulinami šimtmečiais. Prie Naujojo Testamento vertimų tobulinimo prisidėjo Ekvtime ir Giorgi Mtacmindeli (10–11 amžius). Biblijos knygas redagavo Arčilas II (1647–1713), S. Orbeliani, Vachtangas VI (1675–1737), Vachušti Batonišvili, Bakari ir kiti. Pilnas Biblijos vertimas išspausdintas 1743 metais. Su Biblijos tekstais susijusias egzegezes vertė Ekvtime ir Giorgi Mtacmindeli, Efremas Mcyre, Joane Petrici ir kiti. Egzegezės ištrauka išlikusi ir veikale Kankinio Evstatės Mccheteli gyvenimas, kuriame trumpai atpasakota Senojo Testamento ir Naujojo Testamento istorija. Egzegezės (Šatberdi rinkinys, 10 amžius) išsaugojo garsių autorių (Ipolitas Romietis, Epifanijas Kiprietis ir kiti) veikalus, kurių originalų neišliko.
Klasikinis laikotarpis (12 a.–13 a. pradžia)
12 amžius–13 amžiaus pradžia – gruzinų literatūros klasikinis laikotarpis. Tuo metu susiformavo ir suklestėjo pasaulietinė literatūra. Jos raidai didelę įtaką darė Sakartvelo valstybingumo stiprėjimas, Bažnyčios pavaldumas karaliaus valdžiai, socialinė politinė pažanga, pasaulietinio kultūrinio gyvenimo pakilimas. Reikšmingi buvo kultūros ryšiai su Rytų (Persija, arabų šalys) ir Vakarų (Bizantija ir kitos) pasaulio šalimis, bet vėliau svetimšalių antpuoliai ir mongolų užkariavimai sunaikino daug materialinės bei dvasinės kultūros paminklų. Iš klasikinio laikotarpio išliko 5 kūriniai: Mosės Choneli Amiranas Daredžaniani (12 amžius), vienas ankstyviausių pasaulietinės prozos paminklų, Sargi Tmogveli poema Visramiani (12 amžiaus vidurys), odės karalienei Tamarai – Joanės Šavteli Abdulas Mesijas (13 amžiaus pirmasis dešimtmetis), Čachruchadzės Tamariani (12 amžiaus pabaiga–13 amžiaus pradžia), Š. Rustaveli poema Karžygys tigro kailiu (tarp 1182 ir 1213).
Literatūra po mongolų užkariavimų (15–18 a.)
Po mongolų užkariavimų (13–14 amžius), turkų osmanų antpuolių šalies kultūrinis ir literatūrinis gyvenimas pradėjo atgyti tik 15 amžiuje. 15–18 amžiuje Sakartvele iškilo daug mokslininkų, mąstytojų, rašytojų. Kaip poetai žinomi valdovai Teimurazas I (1589–1663), Arčilas II, Vachtangas VI. Pirmą kartą 1712 išspausdintas Karžygys tigro kailiu su išsamiais moksliniais komentarais. Pasakėčiomis išgarsėjo rašytojas ir leksikografas S. Orbeliani. Lyrinių, istorinių ir didaktinių eilėraščių sukūrė D. Guramišvili (rinkinys Davitiani 1787), Besiki (1750–91). 18 amžiaus pabaigoje Sakartvele gyveno ir armėnų, azerbaidžaniečių bei gruzinų kalbomis kūrė Iraklijaus II dvaro poetas Sajat Nova.
Romantizmo laikotarpis (19 a. 1 pusė)
19 amžiuje prasidėjo naujas etapas Sakartvelo visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. 1801 Rusijai užėmus Sakartvelą kilo tautinio pasipriešinimo judėjimas. Politinio visuomeninio ir socialinio gyvenimo pokyčiai, pažintis su europietiškąja kultūra davė pradžią naujai literatūros krypčiai – romantizmui, kurio svarbiausi atstovai: A. Čavčavadze, A. Orbeliani, G. Orbeliani, V. Orbeliani ir žymiausias gruzinų romantikas poetas N. Baratašvili. Jų poezijoje idealizuojama Sakartvelo praeitis, tautos didvyriai, praeities politikai, kultūros ir Bažnyčios veikėjai, reiškiamos tautinio išsivadavimo ir asmenybės laisvės idėjos.
Realizmo laikotarpis (19 a. 2 pusė–20 a. pradžia)
Nuo šeštojo dešimtmečio sustiprėjo realizmo tendencijos, romantizmą pamažu išstūmė realizmas (socialinis romanas, buitinė komedija, satyrinė proza ir poezija). Realizmo pradininkai – komediografas, gruzinų teatro kūrėjas G. Eristavi, romanistai D. Čonkadze (1830–60), L. Ardaziani (1815–70). 7–8 dešimtmetyje tautinio išsivadavimo judėjimo ir kovos už socialinį teisingumą lyderiu tapo šešiasdešimtininkais vadinama rašytojų grupuotė tergdaleuli (gruzinų kalba – gėrusieji Tereko vandens), jos svarbiausi atstovai – poetai I. Čavčavadze ir A. Cereteli. Tuo laikotarpiu įsivyravęs realizmas turėjo didelę įtaką literatūrinės kalbos raidai. Kiti šios grupuotės atstovai – prozininkas G. Cereteli (1842–1900), publicistai N. Nikoladze (1843–1928), S. Meschi (1844–83), K. Lortkipanidze. Devintajame dešimtmetyje A. Kazbegi realistiniais kūriniais pradėjo kalniečių buities tematiką, realistinius eilėraščius rašė Važa Pšavela, iškilo valstiečių gyvenimą vaizduojantys narodnikų ideologijos rašytojai N. Lomouri (1852–1915), A. Purceladze (1839–1913), E. Gabašvili (1851–1938). Neigiamus tautinio ir socialinio gyvenimo reiškinius, kaimo žmonių socialinius skirtumus atskleidė E. Ninošvili, kadaise buvusių privilegijuotų luomų tragediją ir socialinį žlugimą vaizdavo D. Kldiašvili, į praeitį naujai pažvelgė V. Barnovi. Valstiečių gyvenimą vaizdavo poetas ir dramaturgas R. Eristavi.
Modernizmo laikotarpis (20 a. 1–3 dešimtmečiai)
20 amžiaus pradžioje Sakartvele pradėjus plisti socialdemokratų, vėliau ir bolševikų idėjoms literatūroje pasirodė kūrinių apie darbininkų gyvenimą ir revoliucinę kovą (poetai N. Čchivadze, 1883–1920, G. Kučišvili, 1886–1947). Pralaimėjus 1905–07 revoliucijai literatūroje ėmė mažėti socialinės problematikos, ryškėti modernizmo tendencijos. 1908–12 išspausdinta verstinių ir originalių simbolistinių eilėraščių. 1916 pradėjus eiti žurnalui Cisperi rkebi susiformavo gruzinų simbolistų grupė Žydrieji ragai. Jai priklausė P. Jašvili, T. Tabidze, V. Gaprindašvili (1889–1941), G. Leonidze ir kiti. Prozoje išryškėjo impresionizmo įtaka (N. Lordkipanidze, L. Kiačeli, K. Gamsachurdija). 20 amžiaus gruzinų teatro atgimimui lemiamą reikšmę turėjo dramaturgai A. Cereteli, A. Cagareli (1857–1902), D. Kldiašvili, Š. Dadiani ir kiti. 1918 gruzinų menševikai įkūrė nepriklausomą Užkaukazės demokratinę federacinę respubliką, kuri gyvavo iki 1921 02 25. Pirmaisiais sovietų valdymo metais vyko įprastas literatūrinis gyvenimas, bet ilgainiui jis buvo ideologizuotas. 20 amžiaus trečiajame dešimtmetyje Sakartvele suaktyvėjo amžiaus pradžioje įkurtų literatūrinių susivienijimų veikla. 1908 įsteigta Gruzinų grožinės literatūros draugija, 1917 – Sakartvelo rašytojų sąjunga. Tuo metu veiklą tęsė grupė Žydrieji ragai. Trečiojo dešimtmečio pradžioje įsikūrė Akademinė asociacija (A. Abašeli, 1884–1954, M. Džavachišvili, L. Kiačeli, G. Kikodze, 1886–1960, K. Gamsachurdija, J. Grišašvili, Š. Dadiani, P. Ingorokva), futuristų grupuotė, vėliau – Kairysis frontas (S. Čikovani, B. Žgenti, D. Šengelaja, A. Beliašvili, 1903–61). 1926 proletarinių rašytojų iniciatyva įkurta Viso Sakartvelo rašytojų sąjunga, 1927 – jai oponuojanti grupuotė Arifioni (M. Džavachišvili, L. Kiačeli, G. Kikodze, Š. Dadiani). 1928 visi rašytojai buvo suvienyti į Sakartvelo sovietinių rašytojų federaciją. 1932 SSKP centro komiteto nutarimu panaikintos visos grupuotės bei sąjungos ir įkurta Sakartvelo sovietinių rašytojų sąjunga (vėliau – Sakartvelo rašytojų sąjunga).
Sovietinio totalitarizmo laikotarpis (20 a. 4–9 dešimtmečiai)
Nuo 1932 imta rašytojus persekioti. Iš Rašytojų sąjungos pašalinti K. Gamsachurdija, P. Ingorokva, G. Kikodze, kiti buvo viešai smerkiami. 1937–38 kelios dešimtys rašytojų tapo bolševikinio teroro aukomis (M. Džavachišvili, T. Tabidze, P. Jašvili, V. Kotetišvili ir kiti), daug jų ištremta. Totalitarinio režimo sąlygomis viena svarbiausių ir privalomų temų turėjo būti socializmo šlovinimas (kaimo socialistinio pertvarkymo problemas vaizdavo L. Kiačeli, K. Lortkipanidze). Kiti rašytojai vaizdavo Sakartvelo praeitį (V. Barnovi, Š. Dadiani, K. Gamsachurdijos romanai), meniškų eilėraščių sukūrė J. Grišašvili, G. Leonidze, G. Tabidze. Per SSRS–Vokietijos karą sukurta istorinės patriotinės tematikos kūrinių (K. Gamsachurdijos, A. Kutateli, A. Beliašvili romanai, G. Tabidzės, L. Asatiani, G. Leonidzės, S. Čikovani, I. Abašidzės, G. Abašidzės, A. Kalandadzės eilėraščiai). Apsakymų karo tema parašė Š. Dadiani, L. Kiačeli, K. Lortkipanidze. Tbilisio teatruose buvo statomi G. Šatberašvili, S. Kldiašvili karo tematikos dramos veikalai.
Naujausia literatūra (20 a. pabaiga–21 a. pradžia)
Atšilimo laikotarpiu Sakartvele šiek tiek padaugėjo kūrybinės laisvės, pradėjo eiti žurnalas jaunimui Ciskari, apie jį telkėsi jaunesnės kartos rašytojai N. Dumbadze, A. Sulakauri, M. Mačavariani, O. Čiladze, D. Čarkviani (1931–17), Č. Amiredžibi, E. Kipiani, T. Čanturija, literatūros kritikai G. Asatiani, O. Pačkorija, G. Gverdciteli. Iškilo rašytojai R. Inanišvili, O. Joseliani, M. Eliozašvili, G. Dočanašvili, R. Mišveladze. 1960–80 reiškėsi meditacinę lyriką kuriantys poetai, kurie įtvirtino verlibrą, ir prozininkai L. Sturua, R. Amašukeli, B. Charanauli, G. Čocheli, D. Karčchadze, N. Šataidze, L. Tabukašvili, V. Gigašvili, L. Bregadze, K. Imedašvili, T. Dojašvili ir kiti. Devintajame dešimtmetyje rašytojai aktyviai dalyvavo atgimimo judėjime. 1991 atkūrus nepriklausomą Sakartvelo valstybę literatūroje atsirado naujų temų, formų ir stilių. 20 amžiaus pabaigoje pagausėjo įvairios pakraipos literatūros žurnalų ir laikraščių.
Lietuvių ir kartvelų literatūriniai ryšiai
1908 A. Vienuolis sukūrė legendą Amžinasis smuikininkas gruzinų istorijos, tautosakos motyvais, apie gruzinų gyvenimą kūrinių parašė P. Cvirka, J. Paukštelis ir kiti. Lietuvių kalba išleista gruzinų pasakų (rinkinys Gruzinų liaudies pasakos 1956), Š. Rustaveli poema Karžygys tigro kailiu (1971), Mosės Choneli epas Amiranas Daredžaniani (1970), I. Abašidzės, C. Berulavos, S. Č. Leonidzės, T. Tabidzės eilėraščių rinkinių, A. Beliašvili, G. Cereteli, I. Čavčavadzės, O. Čiladzės, N. Dumbadzės, M. Džavachišvili, K. Gamsachurdijos, O. Joseliani, A. Kazbegi, L. Kiačeli, G. Leonidzės, L. Mrelašvili, A. Sulakauri, G. Šatberašvili ir kitų rašytojų prozos knygų. Į gruzinų kalbą išversta K. Donelaičio Metai, lietuvių poetų eilėraščių rinkinys, A. Vienuolio, P. Cvirkos, A. Bieliausko, H. Korsakienės, A. Liobytės, Justino Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio, K. Sajos ir kitų lietuvių rašytojų knygų.
Gruzijos kultūra; -Sakartvelo kultūra; -Sakartvelo literatūra
L: A. Baramidze, D. Gamezardašvili Gruzinskaja literatura Tbilisi 1968; Georgische Poesie aus acht Jahrhunderten Berlin 1974; H. Fähnrich Georgische Erzähler der neueren Zeit Zürich 1984.
275
2855
Sakartvelo konstitucinė santvarka
Sakartvelo partijos ir profesinės sąjungos
Sakartvelo ginkluotosios pajėgos