sãkjapa (< tibetiečių k.), viena iš 4 pagrindinių Tibeto budizmo mokyklų. Priklauso naujųjų vertimų tradicijai. Pavadinta pagal Pietų Tibete esantį Sakjos, arba Pilkšvosios žemės (tibetiečių kalba – Pel sakjos, dpal sa skya), vienuolyną, kurį 1073 įkūrė aristokratų Khonų (Nugalėtojų) giminės vienuolis Khonas Končogas Gjalpas (1034–1102), tapęs pirmuoju sakja tridzinu – sakjos sostininku. Nuo tada sakjapos sostą paveldi Khonų giminės vyriškosios linijos atstovai. 13–14 a. sakjapa buvo įtakingiausia mahajanos mokykla Tibete ir viešpataujanti politinė jėga. Tai lėmė žymiausio sakjapos mokytojo ir Tibeto valstybininko Sakjos Pandito Kungos Gjalceno (1182–1251) ir jo sūnėno Čogjalo Phagpos (1235–80) užmegzti santykiai su mongolų chanais Godanu (1206–51) ir Chu Bilajumi, kurie leido įtvirtinti patrono dvasininko principą. Taip sakjapos hierarchai tapo mongolų dvaro kapelionais, chanai padarė juos Tibeto vicekaraliais. Juanų dinastiją pakeitus Mingams, sakjapa prarado įtaką ir tapo mažiausiai sekėjų turinčia Tibeto budizmo mokykla. Dabartinis keturiasdešimt pirmasis sakjapos dvasinis vadovas (nuo 1952) yra Ngavangas Kunga Tegčenas Gjalpas (gimė 1945). Po Tibeto okupacijos (1959) jis pabėgo į Indiją ir Radžpure (Dehradūnas, Uttarakhando valstija) 1964 įkūrė sakjapos pagrindinį centrą užsienyje. Sakjapos pagrindinė praktika – lamdrė, arba kelias ir vaisius (sanskrito kalba – mārgaphala), pagrįsta Hevadžratantra (8–9 a.), kurią deivė Nairatmja apreiškė Indijos sidhui Virūpai. Tai meditacijos sistema, pagrįsta samsaros ir nirvanos neskirtingumu. Ji moko, kad pratybų kelias ir jo vaisius yra neišskiriami kaip samsara ir nirvana: vaisius apima kelią, nes yra jo sukuriamas, o kelias apima vaisių, nes yra priemonė, kuria jis pasiekiamas. Iš sakjapos kilo kelios mažesnės mokyklos, tarp jų – džonangpa (tibetiečių kalba – jo‑nang‑pa), kuriai priklausė žymus Tibeto istorikas Taranatha, 1608 parašęs veikalą Budizmo Indijoje istorija.
171