sakm, pasakojamosios tautosakos žanras. Prie sakmių priskiriami kūriniai (dažniausiai nedidelės apimties), aiškinantys pasaulio, jo objektų, ypatybių kilmę, vaizduojantys žmogaus santykius su mitinio pasaulio būtybėmis. Sakmės pagrindas – koks nors įvykis, siužetai dažniausiai nesudėtingi, rišlūs, dinamiški. Pasakojant norima pabrėžti istorijos tikroviškumą, informacijos patikimumą (nurodoma konkretūs veikėjai, veiksmo vieta, laikas ir kiti duomenys), meninio poveikio dažniausiai nesiekiama. Nepaprastas įvykis, reiškinys, apie kurį pasakojama, dažniausiai pateikiama kaip faktas, kurį galima paliudyti, nes jį esą neabejotinai patyrė pats pasakotojas ar kitas konkretus asmuo, pabrėžiama individualus išgyvenimas. Sakmėse nėra nusistovėjusio, nekintančio, esančio už konkrečių laiko ir erdvės ribų meninio pasaulio. Jose neįtikėtini, fantastiniai įvykiai patiriami kasdieniškomis, buitinėmis aplinkybėmis. Daugelyje sakmių yra mitologinio mąstymo reliktų, įvairių mitų (kosmogoninių, antropogoninių ir kitokių) vaizdinių, bet sakmės nėra susijusios su apibrėžta kulto sritimi ar religiniu ritualu. Sakmė yra žodinė kūryba, o mitas – šventoji istorija. Dar lietuvių sakmės.
legenda
P: Laumių dovanos: Lietuvių mitologinės sakmės Vilnius 1979; Kaip atsirado žemė: Lietuvių etiologinės sakmės Vilnius 1986; Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai Vilnius 1999. L: N. Vėlius Mitinės lietuvių sakmių būtybės Vilnius 1977, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis Vilnius 1987; B. Kerbelytė Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t. 3 Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos Vilnius 2002; D. Sauka Lietuvių tautosaka Vilnius 2007.