šakns (radix), induočių augalų požeminis, kartais antžeminis, vegetatyvinis organas, kuriuo jie įsitvirtina substrate, siurbia vandenį ir jame ištirpusias maisto medžiagas.
šaknys
Pagal kilmę šaknys skirstomos į pirmines (jos ir pagrindinės) ir antrines (jos ir šalutinės). Pirminės šaknys išauga iš sėkloje esančios gemalinės šaknies, antrinės – iš periciklo. Magnolijainių klasės ir kitų skyrių (pušūnų, cikūnų) augalų pirminė šaknis dažnai išlieka gyvybinga ir, kartu su antrinėmis, sudaro augalo šaknies sistemą. Lelijainių klasės augalų pirminė šaknis greitai nunyksta ir susiformuoja tik iš antrinių šaknų sudaryta šaknies sistema. Dauguma augalų turi pridėtines šaknis, kurios išauga iš stiebo, šakniastiebio, svogūnų, pumpurų, lapų arba augalo kitų dalių; pagal kilmę jos yra antrinės. Pagal išorinę sandarą šaknys skirstomos į liemenines ir kuokštines. Liemeninė šaknis yra daug stambesnė (pvz., kiaulpienės, kmyno). Kuokštinės šaknys susidaro iš maždaug vienodo ilgio ir storio šaknų, kai pagrindinė šaknis anksti nunyksta arba nustoja augusi (pvz., kviečio, gysločio).
Pagal funkcijas šaknys skirstomos į skeletines, siurbiamąsias ir traukiamąsias. Skeletinių šaknų pagrindinė paskirtis įtvirtinti augalą substrate, siurbiamųjų šaknų – siurbti vandenį ir maisto medžiagas, traukiamosios šaknys gilyn traukia svogūną, šakniastiebį, šakniagumbį ar kitą požeminį organą. Daug augalų turi pakitusias šaknis, kurios atlieka specialias funkcijas, pvz., asimiliacinės šaknys turi chlorofilo ir atlieka lapų funkcijas (pvz., agaro), kimbamosios šaknys laipiojančiųjų augalų stiebą pritvirtina prie atramos (pvz., gebenės), kvėpuojamosios šaknys atlieka dujų apykaitą tarp augalo ir aplinkos (pvz., rizoforos), lentinės šaknys yra atraminės (pvz., sterkulijos), orinės šaknys visą laiką būna ore ir iš jo siurbia drėgmę, kartais vykdo fotosintezę (pvz., vandos), ramstinės šaknys išauga iš stiebo, auga vertikaliai žemyn, palaiko medžio lają ir primena augalo stiebą (pvz., bengalinio fikuso).
orinės šaknys
Siurbtukais virtusios šaknys būdingos parazitiniams ir pusiau parazitiniams augalams (pvz., amalo). Išilgine kryptimi skiriamos šaknų 4 zonos: gaminamoji, augimo, siurbiamoji ir bazinė. Gaminamoji zona yra šaknies viršūnėje, kurią dengia šaknies šalmelis (susidaro iš šalmapradžio). Kai šaknis skverbiasi į dirvožemį, šaknies šalmelio ląstelės nusitrina. Gaminamojoje zonoje ląstelės sparčiai dalijasi, augimo – sparčiai auga ir tįsta, bet nesidalija. Aukščiau augimo zonos yra siurbiamoji zona, kurios rizodermio ląstelės su šakniaplaukiais, ir rizodermio neturinti bazinė zona, kuri tęsiasi iki šaknies kaklelio. Jos audiniais pernešamas vanduo ir maisto medžiagos, ji atlieka mechaninę funkciją – įtvirtina augalą dirvožemyje. Augalo šaknį ir stiebą sieja šaknies kaklelis (dažnai plonesnis už stiebą), kai kada jis su pakitusia šaknimi sudaro šakniavaisį arba su stiebu – stiebagumbį.
Pirminę šaknies žievę sudaro 3 sluoksniai: egzodermis (ląstelių sienelės sukamštėjusios), žievės parenchima (sudaryta iš stambių ląstelių, tarp kurių yra tarpuląsčiai) ir endodermis (iš vieno ląstelių sluoksnio). Po endodermiu yra centrinis velenas, sudarytas iš periciklo, indų kūlelių ir šerdies. Daugelio augalų šaknys dėl brazdo ląstelių dalijimosi storėja antriniu būdu (išskyrus daugumos lelijainių klasės ir šertvūnų skyriaus augalų). Didžiausia šaknų dalis telkiasi paviršiniuose dirvožemio sluoksniuose, tik skeletinės šaknys įsiskverbia daug giliau – į 2–5 m, medžių – į 10–12 m gylį; giliausiai įsiskverbia baltosios boscijos (68 m), vienasėklio kadagio, kai kurių rūšių eukaliptų (61 m) šaknys. Dykumose, pusdykumėse ir stepėse augančių augalų šaknys skverbiasi giliai, kad pasiektų gruntinį vandenį arba išsidėsto dirvožemio paviršiuje, kad greitai paimtų lietaus arba rasos vandenį. Vidutiniškai drėgname ir šlapiame dirvožemyje augančių augalų šaknys būna viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose.
svogūnų šaknys
šaknys, besiformuojančios virš žemės paviršiaus
mangrovės augalų šaknys
849