Šv. Petro katedros Yorke centrinio bokšto skliautas (po 1420)
sakrãlinė architektūrà (lot. sacralis < sacer – šventas), visuomeniniai pastatai arba jų kompleksai, skirti religinėms apeigoms atlikti ir sakraliniams poreikiams tenkinti. Sakralinių pastatų paskirtis lemia jų tūrį, erdvinę ir planinę struktūrą, juose ryšku ir bendri architektūros stilių bruožai, ir vietinių tradicijų įtaka. Lietuvoje pastatyta katalikų ir kitų konfesijų (evangelikų, stačiatikių, sentikių, žydų ir kitų) sakralinių pastatų. Dar bazilika, bažnyčia, cerkvė, dagoba, edikula, katedra, kenesa, koplyčia, mečetė, oratorijus, pagoda, sinagoga, soboras, stupa, šventykla, vatas, vienuolynas, vihara, vimana, zikuratas.
959