sakralizãcija, daiktų, reiškinių ir asmenų pašventinimas arba sukilninimas, pagarbus požiūris į juos, jų paskyrimas Dievo garbei ar malonei. Asmenys gali būti sakralizuojami juos pašvenčiant tam tikrai bažnytinei tarnystei (dvasininkų šventimai, vienuoliniai įžadai) arba juos palaiminant (ligoniai, vaikai), daiktai ir įvairūs objektai (liturginiai reikmenys, automobiliai, pastatai) – specialiomis liturginėmis apeigomis. Siekiant suteikti pagarbos, doros ir taurumo sakralizuojami ir visuomeniniai bei kiti reiškiniai, nesusiję su religija, – valstybinė valdžia, priesaika, įstatyminiai principai, moralės ir etikos normos. Sakralizacijos priešybė – desakralizacija arba profanacija (profanum) – sakralumo išniekinimas; įvykus bažnytinių objektų desakralizacijai, reikia iš naujo atlikti sakralizacijos apeigas.
2245