sakramentãrijus (lot. sacramentarium), Romos katalikų liturginė knyga, lotyniškų maldų tekstų ir formulių rinkinys, pritaikytas liturginių metų dienoms. Buvo skirtas vyskupams ir kunigams. Naudotas nuo ankstyvosios krikščionybės iki vidurinių amžių. Sakramentarijų atsiradimą lėmė lotynų kalbos vartojimas liturgijoje. Žymiausi sakramentarijai pavadinti juos sudariusių popiežių vardais: Gelazijaus I, Grigaliaus I Didžiojo ir Leono I Didžiojo sakramentarijai. Pastarasis sakramentarijus yra 5–6 a. liturginių tekstų rinkinys atitinkamoms liturginėms progoms. Grigaliaus I Didžiojo ir senasis bei naujasis Gelazijaus I sakramentarijai sudaryti 7 a., bet juose yra ir senesnių maldų. Romoje naudotų sakramentarijų pagrindu kitiems regionams vėliau buvo sukurti senosios galų, ambraziejiškasis ir senosios ispanų liturgijos sakramentarijai. Viduriniais amžiais liturginės kodifikacijos pagrindu pradėjus maldas rinkti kaip norminius pavyzdžius, sakramentarijų pakeitė Mišių knygelės ir mišiolas.
2245