sãksų savanõrių dalinia, Vokietijos savanorių daliniai, per Nepriklausomybės karą 1919 pirmoje pusėje Lietuvos teritorijoje kovoję su Sovietų Rusijos kariuomene.
Pralaimėjusi I pasaulinį karą ir 1918 11 paliaubas sudariusi Vokietija Antantės reikalavimu turėjo ginti Lietuvą nuo Sovietų Rusijos kariuomenės puolimo. Vokietija irgi buvo suinteresuota, kad ši kariuomenė nepasiektų Rytų Prūsijos sienos.
Iš pradžių savanoriai buvo verbuojami iš Lietuvoje dislokuotos Dešimtosios armijos karių, naudojama vietoje buvusi ginkluotė ir apranga. Savanoriams buvo žadamas geras atlyginimas ir sotus maistas, bet dauguma karo išvargintų karių grįžo į Vokietiją. Karinei vadovybei sutikus 1918 į Vokietiją buvo išsiųsti savanorių verbuotojai karininkai, ten, daugiausia Saksonijoje, įsteigta savanorių verbavimo biurų. Sutartys su savanoriais buvo sudaromos 3 mėn., mokama 30 markių mėnesio alga ir 5 markių dienos priedas.
1919 01 į Kauną atvyko pirmieji saksai savanoriai. Dalis iš bedarbių surinktų savanorių kaip netinkami karo tarnybai buvo grąžinti į Vokietiją. Sausio pabaigoje Lietuvoje jau buvę 4000 savanorių priskirti saksų savanorių Keturiasdešimt šeštajai divizijai, kuri užėmė Alytaus–Vilkaviškio–Kaišiadorių–Kauno ruožą. Vėliau visi Lietuvoje veikiantys Vokietijos savanorių kariniai daliniai buvo sujungti į rezervinį savanorių korpusą (vadas Walteris von Eberhardtas). 1919 03 46 saksų divizija pavadinta Pietų Lietuvos saksų savanorių brigada (vadas Otto von Ompteda); ją sudarė 3 pulkai (po 2 batalionus), 1 atskirasis batalionas, 4 artilerijos baterijos, 1 raitelių eskadronas, 1 pionierių kuopa, po 1 ryšių ir automobilių rinktinę, naikintuvų eskadrilė.
Kovose su Sovietų Rusijos kariuomene labiausiai pasižymėjo Aštuonioliktasis saksų pulkas (vadas W. Zeschau), iš pradžių veikdamas su lietuvių Panevėžio atskiruoju batalionu, vėliau – su Pirmuoju pėstininkų pulku. Nuo 1919 gegužės kartu su Lietuvos kariuomene jis dalyvavo kovose išvaduojant Ukmergę, Kurklius, Vyžuonas, Uteną, Raguvą ir kitas vietoves (Kėdainių kautynės, Kupiškio–Utenos operacija, Kurklių–Panevėžio operacija). Devynioliktasis saksų pulkas saugojo Kauną nuo Sovietų Rusijos kariuomenės puolimo Jiezno–Žiežmarių–Kaišiadorių ruože, aktyviuose karo veiksmuose nedalyvavo. Dvidešimtasis saksų pulkas kurį laiką saugojo Gardiną, 04 atvyko į Kaišiadoris.
Saksų savanorių daliniai veikė atskirais batalionais, visada kartu su kuriuo nors Lietuvos kariuomenės daliniu arba padaliniu. Vadovybė buvo bendra – po vieną vokiečių ir lietuvių karininką.
1919 06 pasibaigus saksų karių samdos sutarties terminui jų daliniai pradėjo trauktis iš fronto. 1919 07 iš Lietuvos išvyko Devynioliktasis ir Dvidešimtasis saksų pulkas, vėliau – ir Aštuonioliktasis pulkas. Sustiprėjusi Lietuvos kariuomenė buvo pajėgi kovoti viena. Keturi saksų savanorių karininkai buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais.
2019 05 Alytuje atidarytas Saksų karių ir Lietuvos kariuomenės Pirmojo pėstininkų pulko skveras.
1148