šaktizmas

šaktzmas (skr. śakti – galia, jėga), viena 3 didžiųjų (greta šaivizmo ir vaišnavizmo) hinduizmo teistinių tradicijų. Sekėjai vadinami šaktais. Aukščiausiasis dievas (absoliuti transcendentinė ir imanentinė tikrovė) yra Šaktė ar jos įvairūs apsireiškimai. Manoma, šaktizmo ištakos siekia Indo slėnio civilizacijos laikus (2500–1500 pr. Kr.), t. p. Pietų Azijos ikivedinių ir nevedinių (adivasių) genčių tikėjimus. 4 a. Pietų Azijoje ėmė klostytis šaktų doktrinos ir apeigų kanonas. Vajupuranoje (3–5 a.) pirmą kartą paminėtas Satės mitas, Višnupuranoje daug vietos skiriama deivėms Šri ir Lakšmei. 4–10 a. Bengalijoje, Orisoje ir Asame kilo kuopinės deivės garbinimo formos. Populiariausi buvo saptamatrikų (7 motinų) ir dašamahavidjų (10 didžiųjų žinojimų) kultai. Nepriklausomos deivės samprata išryškėjo puraninėje Devymahatmjoje (6 a.), joje Durga yra nepriklausoma nuo vyriškojo sutuoktinio, pati atlieka vyriškus vaidmenis, o moteriškas pagalbininkes (pvz., Kali) susikuria iš pačios savęs. Pirmo tūkstantmečio pabaigoje ėmė klostytis tantrų raštija. Tradiciškai laikoma, kad šaktiškas tantras sudaro 77 agamos. Tantriniai tekstai skirstomi į 4 amjanas (perdavas): triką (garbinamos deivės Para, Apara, Parapara), kramą (garbinama Kali), kubdžiką (garbinama kundalinė) ir šrividją (garbinama Tripusasundarė). 12–15 a. sukurtos šaktų 8 upanišados ir 3 svarbiausios puranos (Kalika, Devypurana, Devybhagavata). Pastarojoje Šaktė figūruoja kaip Adja, arba pirmapradė galia, besireiškianti trimis gunomis, bet kartu ir jas pranokstanti, t. p. apimanti tiek purušą (grynąją sąmonę), tiek prakritę (teigiamąją galią). Šaktizmo teologija skiriama į Šrikulos (Deivės Šri šeimos; ypač populiari Pietų Indijoje) ir Kalikulos (Kali šeimos; populiari šiaurės rytų Indijoje) tradicijas. Šrikulos įtakingiausia mokykla šrividja yra pagrįsta tantriniu Lalitos Tripurasundarės kultu. Ši deivė garbinama recituojant jos 1000 vardų litaniją ir naudojant Šričakros jantrą. Kalikulos sekėjai garbina deives Kali, Durgą, Čandę ir Tarą. Šaktizmo svarbiausi religiniai centrai yra Kalighatas Kalkutoje, Tarapitha Vakarų Bengalijoje, Vaišno Devės ola Kašmyre, Mynakšės šventykla Tamil Nade, Kamakhjos šventykla Asame. Pagrindinė šventė – Navaratrė (Devynianaktė), arba Durgapūdža, švenčiama ašvino mėnesio (rugsėjis–spalis) pirmąsias 10 dienų.

171