sakyklà, ambonà (gr. ambōn – kyšulys, paaukštinimas), bažnyčioje – pakyla arba tribūna, esanti presbiterijoje, prie centrinės navos. Iš sakyklos per Žodžio liturgiją skelbiamas Dievo žodis, skaitomi Biblijos skaitiniai, skaitoma arba giedama atsakomoji psalmė ir velykinė šlovinimo giesmė, sakomos homilijos, pamokslai, skaitomi liturginiai tekstai, vadovaujama visuotinei maldai, skelbiami trumpi pranešimai. Iš sakyklos nesakomos pasaulietinės kalbos. Pagal Vatikano II susirinkimo (1962–65) reikalavimus, sakykla įrengiama presbiterijoje, netoli altoriaus. Daroma iš akmens, medžio, metalo ar mišrių medžiagų, kartais puošiama įvairiomis monogramomis, dažniausiai A (alfa) ir Ω (omega) ženklais. Sakykla imta įrengti nuo 4 amžiaus. Nuo 9 a. abipus centrinės navos ties presbiterijos riba statytos dvi sakyklos, iš kurių pagal liturgijos reikalavimus skaityti skirtingi skaitiniai; gotikinėje katedroje kartais dar buvo įrengiama ir trečia sakykla.
sakykla (18 a., Trakų bazilika)
sakykla (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje)
Nuo 13 a. sakyklos buvo statomos ant kolonų arba tvirtinamos prie centrinės navos sienos kairėje pusėje netoli presbiterijos. Buvo su laiptais ir baldakimu. Sakyklos forma priklausė nuo bažnyčios architektūros stiliaus, buvo daugiakampė ar apskrita, laivelio ar taurės formos. Gausiai dekoruotos, dažniausiai puoštos Šventosios Dvasios simboliais, evangelistų ar Bažnyčios Tėvų skulptūrėlėmis. Piligrimų gausiai lankomose bažnyčiose iš lauko pusės prie bažnyčios ar kapinių sienos būdavo įrengiamos išorinės sakyklos. Protestantų bažnyčiose sakykla įrengiama kaip altoriaus dalis, stačiatikių cerkvėse sakyklos pasitaiko labai retai, sinagogose atitinka bimą.
2245