Sãlakas, miestelis Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, 18 km į pietvakarius nuo Zarasų, Luodžio ežero vakariniame krante; seniūnijos, parapijos centras. 432 gyventojai (2021).
Per Salaką eina Dūkšto–Dusetų plentas. Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia. Paštas, ambulatorija, Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos Salako ugdymo skyrius (1781–1944 pradinė, 1944–49 progimnazija, 1949–2001 vidurinė, 2001–21 pagrindinė mokykla), kultūros namai, biblioteka (įkurta 1937). Nepriklausomybės paminklas (pastatytas 1928; skulptorius M. Farbmannas, 1988 restauruotas). Totorių kapinės. Salakas priklauso Gražutės regioniniam parkui; miestelyje yra parko lankytojų centras, jame – Jūrų muziejus (įkurtas 2007, eksponuojamos kriauklės, koralai, žuvys). Gamtos paminklai: Salako pietrytinėje dalyje yra Sabalunkų šaltinis (Rudojo versmelė), 3 km į pietvakarius nuo miestelio – Salako akmuo, 1 km į šiaurės rytus nuo miestelio – Salako pušis. Miestelio pietinėje dalyje yra Salako piliakalnis, 2–2,5 km į pietvakarius nuo Salako – Salako pilkapynas, 1,5 km į šiaurės vakarus nuo miestelio – Salako alkakalnis (Kunigokalnis).
Salako herbas
Architektūra
Miestelio planas spindulinis. Monumentali skulptūrinių formų neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (panaši į Šiaurės Europos vidurinių amžių pastatus; architektas I. Morgulcas) ir šventoriaus tvora (1911). Viduje – kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, skulptūra Šv. Petras (abu 19 a.), eksterjere – kryžius su ornamentuotu dekoru (1876), bažnyčios šventoriuje – stogastulpis su skulptūromis (1832), koplytėlė su Jėzaus Kristaus skulptūra (19 a. pabaiga). Ivanauskienės sodyboje – dviaukštė koplytėlė (20 a. pradžia, autorius P. Ivanauskas).
Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia Salake (1911, architektas I. Morgulcas; šiaurės vakarų fasadas)
Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia Salake (1911, architektas I. Morgulcas; šiaurės rytų fasadas)
koplytėlė Salake (20 a. pradžia, autorius P. Ivanauskas)
2271
Istorija
Pirmo tūkstantmečio po Kristaus antroje pusėje Salako apylinkėje buvo keletas kaimų. 15 a. antroje pusėje vietovė (minima nuo 1497) arba jos dalis priklausė Vilniaus vyskupui. 1496 galėjo būti bažnyčia, 1522 minima Vilniaus vyskupijos parapijų sąraše (1674 pastatyta nauja). Miestelis pažymėtas 1613 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje; nukentėjo per 1700–21 Šiaurės karą. 1713 suteikta turgaus ir 4 prekymečių privilegija. 1721 įsteigta atgailos kanauninkų vienuolija (1832 Rusijos valdžios uždaryta). 1781 veikė parapinė mokykla. Vyskupui priklausanti Salako dalis 1790 vadinta miestu (1773 jame surašytos 24 šeimos).
Iki 1818 Vilniaus vyskupo Salako dvaras paimtas Rusijos imperijos Valstybės turtų ministerijos žinion. Per 1830–1831 sukilimą apylinkėse veikė F. Bortkevičiaus, V. Brodovskio, S. Radziševskio ir D. A. Chłapowskio sukilėlių būriai. 1833 surašyti 78 namai ir 18 smuklių, 1847 – 64 žydų šeimos, 1883 veikė 2 žydų maldos namai (1890 – 3, 1892 – 4). 1863 atidaryta odų dirbtuvė, 1865 – valstybinė liaudies mokykla (1906 įvestos lietuvių kalbos pamokos). 1886 buvo 25 parduotuvės, 4 aludės. 19 a. antroje pusėje–1950 Salakas buvo valsčiaus centras. 1883, 1886, 1893 arba 1894, 1905, 1907 ir 1908 degė. 1906–11 pastatyta tašytų akmenų vienbokštė bažnyčia. 1910 įsteigtas Blaivybės draugijos skyrius. Miestelis nukentėjo per I pasaulinį karą: 1915 – degė, jį apiplėšė Vokietijos kareiviai. 1919 10–1920 dėl Salako vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos.
20 a. 3–4 dešimtmetyje miestelis buvo netoli demarkacijos linijos. Garsėjo važių gamyba, 1926 pastatyta garinė pieninė. 20 a. 4 dešimtmetyje veikė 44 parduotuvės, elektrinė, nemažai amatininkų dirbtuvių. 1925 įsteigtas Lietuvos ūkininkų, 1926 – Katalikų mokytojų sąjungos skyriai, aktyviai veikė šauliai. 1941 08 09 ir 08 26 Sungardų ir Krakynės miškuose nacių Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu nužudyti Salako žydai. Miestelis nukentėjo per II pasaulinį karą 1944. Po karo jo apylinkėse veikė Vytauto apygardos Lokio rinktinės Lietuvos partizanai. SSRS okupacijos metais Salakas buvo apylinkės centras ir kolūkio centrinė gyvenvietė. 2004 patvirtintas Salako herbas. 1833 buvo 405, 1873 – 1083, 1897 – 2386, 1923 – 1918, 1959 – 750, 1970 – 595, 1979 – 611, 1986 – 679, 2011 – 519 gyventojų.
Salakas
A. Miškinis. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 2 kn. 2 Vilnius 2005.
972