šalamajà (vok. Schalmei < lot. calamus – nendrė), muzikos instrumentas – pučiamasis liežuvėlinis aerofonas. Ilgas, tiesus kūgiškas medžio (dažnai klevo) vamzdis su dvigubu nendrės liežuvėliu. Panaši į obojų. Garsas stiprus, šaižus, veriantis. Esti įvairių dydžių. Didesnė ir žemiau skambanti šalamaja dar vadinama bombarda. Šalamajos ir bombardos sudaro šių instrumentų šeimą: aukštasis diskantas (50 centimetrų ilgio; diapazonas a1–e3), sopranas (65 centimetrų; d1–h2), altas (75 centimetrų; g–d2), tenoras (110 centimetrų; c–g1), bosas (skirtingų derinimų, 130–180 centimetrų; nuo G–g1 iki C–c1 ), kontrabosas (skirtingų derinimų, 290 centimetrų; F1–f).
17 a. viduryje patobulinus šalamają buvo sukonstruotas obojus ir klarnetas, iš bombardos – fagotas. Į Europą šalamaja pateko iš Artimųjų Rytų per kryžiaus žygius. Šalamaja vėl išpopuliarėjo 20 a. senosios muzikos ansambliuose.
šalamaja
1731